Ar akmeniniai skudučiai atsirado akmens amžiuje?

Akmeniniai skudučiai, eksponuojami Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus ekspozicijoje, sulaukia nemažai lankytojų dėmesio, o kartais ir pasvarstymų – ar jie buvo gaminami ir akmens amžiuje?

Į šį klausimą muziejininkai atsako rodydami kitą, į skudučius nė kiek nepanašų instrumentą, – kaulo ūžynę. Kaulo ūžynė yra pats seniausias Lietuvos teritorijoje rastas garsinis vaikų žaislas, tad ir seniausia daiktinė muzikavimo priemonė. Beje, ūžynę vadiname daiktine priemone, nes, muzikologų svarstymais, apskritai seniausia muzikavimo priemonė yra pats žmogaus kūnas (balsas, plojimas, pūtimas pro suglaustus delnus, ritminis trypimas ir pan.). Lietuvių archeologų duomenimis, seniausios rastos kaulo ūžynės yra datuojamos I–III a. Ankstesnių archeologinių muzikos instrumentų radinių dabartinės Lietuvos teritorijoje nėra.

 

Kaulo ūžynė. Pagamino Arvydas Karaška. Vilnius, 1989 m. Kauno miesto muziejaus fondai

 

Taigi, muziejuje eksponuojami akmeniniai skudučiai atsirado ne akmens amžiuje. Nors senosiose kultūrose yra randama įvairių pučiamųjų instrumentų, pagamintų iš augalų, gyvūnų kaulų, ragų, molio ir net minėto akmens, tačiau jų skudučiais vadinti negalime. Skudučiai – lietuvių tradicinės muzikos instrumentai. Be nusistovėjusio, įprasto skudučių pavadinimo, šie instrumentai Lietuvoje dar būdavo vadinami skudais, skurgučiais, skurdučiais, skurdutėmis, tutučiais ir kitaip. Tai skirtingo ilgio vamzdeliai, kurių vienas galas yra uždaras. Vienu skudučiu galima pagroti tik vieną garsą. Skudučių komplektą sudaro 5–8 atskiri (t. y. nesujungti į vieną instrumentą, kaip, pavyzdžiui, pano fleita) vamzdeliai. Jais Lietuvoje buvo grojami specialūs daugiabalsės muzikos kūriniai. Skudučiuojama grupelėmis, dažniausiai – nuo 2 iki 6 (kartais – ir daugiau) žmonių, kurių kiekvienas pučia po 1, rečiau – 2 ar 3 skudučius.

 

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link