Akmeniniai skudučiai, eksponuojami Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus ekspozicijoje, sulaukia nemažai lankytojų dėmesio, o kartais ir pasvarstymų – ar jie buvo gaminami ir akmens amžiuje?
Į šį klausimą muziejininkai atsako rodydami kitą, į skudučius nė kiek nepanašų instrumentą, – kaulo ūžynę. Kaulo ūžynė yra pats seniausias Lietuvos teritorijoje rastas garsinis vaikų žaislas, tad ir seniausia daiktinė muzikavimo priemonė. Beje, ūžynę vadiname daiktine priemone, nes, muzikologų svarstymais, apskritai seniausia muzikavimo priemonė yra pats žmogaus kūnas (balsas, plojimas, pūtimas pro suglaustus delnus, ritminis trypimas ir pan.). Lietuvių archeologų duomenimis, seniausios rastos kaulo ūžynės yra datuojamos I–III a. Ankstesnių archeologinių muzikos instrumentų radinių dabartinės Lietuvos teritorijoje nėra.
Kaulo ūžynė. Pagamino Arvydas Karaška. Vilnius, 1989 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Taigi, muziejuje eksponuojami akmeniniai skudučiai atsirado ne akmens amžiuje. Nors senosiose kultūrose yra randama įvairių pučiamųjų instrumentų, pagamintų iš augalų, gyvūnų kaulų, ragų, molio ir net minėto akmens, tačiau jų skudučiais vadinti negalime. Skudučiai – lietuvių tradicinės muzikos instrumentai. Be nusistovėjusio, įprasto skudučių pavadinimo, šie instrumentai Lietuvoje dar būdavo vadinami skudais, skurgučiais, skurdučiais, skurdutėmis, tutučiais ir kitaip. Tai skirtingo ilgio vamzdeliai, kurių vienas galas yra uždaras. Vienu skudučiu galima pagroti tik vieną garsą. Skudučių komplektą sudaro 5–8 atskiri (t. y. nesujungti į vieną instrumentą, kaip, pavyzdžiui, pano fleita) vamzdeliai. Jais Lietuvoje buvo grojami specialūs daugiabalsės muzikos kūriniai. Skudučiuojama grupelėmis, dažniausiai – nuo 2 iki 6 (kartais – ir daugiau) žmonių, kurių kiekvienas pučia po 1, rečiau – 2 ar 3 skudučius.
Rašytiniuose šaltiniuose skudučiai pirmą kartą apibūdinti 1590 m. Jono Bretkūno Biblijos vertime (ten jie vadinami tutuklėmis). Tačiau išsamios žinios apie lietuvių skudučiavimą mus pasiekia tik nuo XX a. pradžios. Tuo metu skudučiais buvo grojama vien Aukštaitijoje. Duomenų, ar anksčiau skudučiais grota ir kituose Lietuvos regionuose, neišliko. XX a. pradžioje pastebėjusi, kad skudučiavimas nyksta, lietuvių inteligentija ėmė gaivinti šią tradiciją, kol galiausiai skudučių naudojimas atgijo ir išplito visoje Lietuvoje.
Kėdainių gimnazijos skudutininkai. Pirmas iš kairės – vadovas Vytautas Kadžys. Fotografuota apie 1920 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai
Įprastai liaudies tradicijoje naudoti skudučiai būdavo gaminami iš medžio arba tuščiavidurio augalo stiebo. XX a. II pusėje išpopuliarėjus sceniniam profesionaliam liaudies muzikavimui, tradicinių medinių skudučių komplektai buvo praplėsti (pridėta daugiau vienetų) ir modifikuoti (skudučių viduje įtaisytos stumdomos pertvarėlės, suteikiančios galimybę keisti garso aukštį). Netrukus atsirado ir plastikinių skudučių.
Skudučių komplektas. Pagamintas Lietuvos TSR teatro draugijos dirbtuvėse. Vilnius, 1983 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Plastikiniai skudučiai, gaminti specialiai mokykloms. Pagamino Kazimieras Alminas. Šiauliai, apie 1990–1995 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Galiausiai bene įdomiausi Tautinės muzikos skyriuje eksponuojami akmeniniai skudučiai buvo pradėti gaminti tik XXI a. pradžioje. Tai daryti sugalvojo muzikos instrumentų meistras, muzikantas, tautodailininkas Albertas Martinaitis. Jis skudučių gamybai naudoja akmenis, kuriuos draugai jam suveža iš įvairių Lietuvos vietų – žymių kultūros veikėjų gimtinių arba tėviškių. Skudučius jis jau yra pagaminęs iš dainininkės B. Grincevičiūtės, rašytojo R. Granausko, poetų J. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, A. Nykos-Nyliūno ir kitų žymių muzikantų, poetų, kraštotyrininkų tėviškėse rastų akmenų. Pirmieji A. Martinaičio pagaminti akmeniniai skudučiai buvo žuvies formos, o vėliau meistras pasirinko gaminti paukščio formos akmeninius skudučius, nes pagrindinė idėja – išsaugoti svarbių žmonių atminimą. Paukščio forma tam pasirodė tinkamesnė – ji atliepia tautosakoje (dainose) pastebimą žmogaus dvasios virtimo paukščiu motyvą ir dvasios iš dangaus nusileidimo motyvą (Šventoji Dvasia mene ir A. Martinaičio mėgstamos liaudies giesmės „Marių vidurėly“ tekste būtent paukščio pavidalu nusileidžia į žemę). Skudučių, kaip paukščių atvaizdavimą, galime susieti ir su pirmykštėmis liaudies meno formomis – manoma, kad specifinis senasis skudučių repertuaras atsirado bandant atkartoti paukščių balsus. Taigi skudučiavimas „akmeniniais paukščiais“ yra šiuolaikiškas, bet senąsias tradicijas atliepiantis veiksmas.
Akmeniniai skudučiai. Pagamino Albertas Martinaitis. Šiauliai, 2016 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Nors akmeniniai skudučiai atsirado tik prieš kelis dešimtmečius, jais muzikuojama jau ne viename folkloro ansamblyje.
Šiaulių universiteto folkloro ansamblis „Vaiguva“ (vad. Diana Martinaitienė) groja akmeniniais skudučiais. Kupolinių šventė Žaliūkių malūnininko sodyboje. Šiauliai, 2016 m. Fotografė – Jolita Kirkilaitė.
Vis dėlto klausimas, ar skudučiai, kad ir ne akmeniniai, galėjo būti naudojami akmens amžiuje, yra išties įžvalgus. Etnomuzikologė Rūta Šimonytė-Žarskienė monografijoje „Skudučiavimas šiaurės rytų Europoje“ lygina lietuvių, rusų ir komių tautose išlikusius panašius skudučių tipo muzikos instrumentus ir panašų grojimo būdą. Pasiremdama istorinėmis, archeologinėmis, kultūrinėmis teorijomis, ji teigia, kad „šie instrumentai šiaurės rytų Europoje naudoti jau nuo akmens amžiaus iki pat XX a. II pusės. <…> skudučių tipo instrumentai galėjo egzistuoti visoje šiaurės rytų Europos miškų zonoje, o lietuvių, rusų ir komių skudučiavimo židiniai – tik išlikusios mažos salelės“.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė Daiva Morkūnienė
