Įrašas

Atsistoti giedant „Lietuva brangi“

„Kaip manote, kiek lietuviškas repertuaras buvo sovietmečiu? Kiek tada buvo tautiškumo?“ – klausėme muziejaus rengtoje apklausoje, kurią vykdėme ruošdamiesi parodai. Sudėtingas klausimas – juk klausėme ne „ką atsimenate?“ ar „ką žinote…?“, bet – „kaip manote?“. Atsakymai buvo įvairūs – kad „tuo metu dainavimas lietuviškai turėjo visai kitą prasmę, galią“, „tiek, kiek prasiskverbdavo“, „reikėjo atiduoti duoklę režimui, tačiau visa kita buvo išraiška patriotizmo, lietuvybės išsaugojimo“, „manau, kad buvo stengiamasi, kad būtų kiek įmanoma daugiau“ ir t.t.

Šiandien norime pasidalinti išsamiu atsakymu ir nuostabia istorija. Pasakojimo autorius –septintą dešimtį pradėjęs vyras, atsakymuose teigęs, kad dainų šventė yra būtina Lietuvos kultūros dalis. Prisipažinsiu – skaitant jo pasakojimą apie Kauno Dainų slėnyje skambėjusią Juozo Naujalio dainą „Lietuva brangi“ (ž. Maironio) graudulys gniaužė gerklę. Pasakojimas pateikiamas nekeistas.

Tuo metu buvau gal 16-os paauglys. Vyko Dainų šventė. Tuo metu mane labai erzino tai, kad per dainas, dirbtinai pabrėžiant šią šventę, buvo aiškiai siekiama nutautinimo. Norėdamas tuo įsitikinti, sąmoningai nuėjau į Dainų slėnį (kuris buvo pilnas žiūrovų) ir repertuare skaičiavau rusų kalba atliekamas dainas (kurių suskaičiavau daugumą), o absoliuti dauguma lietuviškų dainų buvo kažkas apie laimingą tarybinę kasdienybę. Su pasibjaurėjimu ir cinizmu stebėjausi žmonių kultūriniu prisitaikymu. Ir štai, staiga, išėjo pagyvenęs dirigentas ir choras užtraukė „Lietuva brangi“. Aš atsistojau (mano aplinkoje visi „Lietuva brangi“ laikėme tam tikru neoficialiu himnu, todėl giedant atsistodavome). Aplinkui žmonės pradėjo nesmagiai muistytis, tačiau visi sėdėjo. Mačiau, kad mano atsistojimas yra tam tikras iššūkis, todėl labai to neakcentuodamas paėjau iki tarpusuolių laiptų, kad stovėjimas ant jų būtų mažiau akcentuotas. Visame didžiuliame Dainų slėnio amfiteatre stovėjo dar keli žmonės. Visi kiti sėdėjo. Viduje jaučiau pasididžiavimą savo apsisprendimu ir panieką šiai miniai, tačiau atmosferoje taip pat jutau kažkokią keistą įtampą. Ir štai kūrinys pasibaigė, o minia pradėjo ploti. Minia plojo minutę, plojo kitą, trečią, plojo be sustojimo, tarsi tylaus protesto banga liejosi plojimas, tarsi išsiveržęs iš neįveiktos baimės tinkamai pagerbti savo himną. Į sceną išėjo kitas dirigentas, tačiau naujo kūrinio pradėti jis negalėjo. Minia plojo kuo toliau, tuo aistringiau, šį kartą aiškiai parodydama, kad čia nėra jokių atskirų protesto individų, o yra tik nenumaldoma minia, kažką norinti pasakyti. Nežinau, kiek tai tęsėsi, gal kokias 10 minučių (praradau laiko nuovoką), tačiau į sceną vėl buvo pakviestas tas pats dirigentas, kuris neseniai dirigavo „Lietuva brangi“. Minia sujudo dar audringiau, tačiau, kai jis pakėlė dirigento lazdelę, minia po truputį nutilo. Visi laukė pakartojimo, tačiau šį kartą nuskambėjo kažkokia kita lietuviška daina. Po jos aplodismentai greitai nurimo ir renginys tęsėsi. Išėjau pakylėtas, su atsiminimu visam gyvenimui.

Kada tai galėjo būti? J. Naujalio „Lietuva brangi“ sovietmečio pradžioje anaiptol nebuvo įprasta dainų švenčių dalis. 1969 m., Kaune minint J. Naujalio šimtąsias gimimo metines, įvyko jam dedikuota dainų šventė, kurios repertuaras buvo itin lietuviškas. Be to, „lyg tyčia“ buvo ir pirmosios dainų šventės 45-osios metinės! Be abejo, duoklė sovietmečiui turėjo būti atiduota ir poros savaičių bėgyje įvyko moksleivių dainų šventė, dedikuota Leninui – su visais privalomaisiais sovietiniais atributais repertuare.

FacebookMessengerEmailTwitterCopy Link