Liaudies muzikantai neretai moka ir mėgsta groti ne vienu muzikos instrumentu. Per vakaronę tas pats muzikantas, griežęs armonika, staiga ima ir užgroja smuiku arba lamzdeliu. O kai kurie muzikantai groja daugybe instrumentų vienu metu! Pavyzdžiui, griežia armonika ar akordeonu, kojiniu pedalu muša būgną, tuo pačiu metu pučia lūpinę armonikėlę ir dar žvangina varpeliais, žvangučiais ar barškučiais, pritvirtintais prie rankų arba kojų. Tokie pasirodymai muzikiniu požiūriu nėra itin kokybiški, tačiau jų ir tikslas visiškai kitoks – jie skirti žmonių nuostabai ir susižavėjimui sukelti. Kaip bebūtų, visgi, visi muzikantai turi apsispręsti, kuo groti ir kokį muzikos instrumentą įsigyti. Tad argi nebūtų puiku, jei būtų galima įsigyti du instrumentus kartu? Tiesa, tokių parduotuvėse nerastume, bet Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus ekspozicijoje būtent tokį ir galima išvysti. Tai – Vlado Žeromskio pagamintas lamzdelis-birbynė.
Lamzdelis-birbynė. Pagamino Vladas Žeromskis, 1985 m. Kauno miesto muziejaus fondai. Eglės Adomulytės nuotrauka.
Lamzdelis-birbynė yra unikalus pučiamasis instrumentas: pučiant iš vieno galo, jis yra lamzdelis, tačiau apsukus, pučiant iš kito galo, instrumentas yra birbynė. Vienu metu į abu galus muzikantas pūsti negali, tad instrumentas yra arba lamzdelis, arba birbynė. Visa tai skamba komplikuotai, ypač jei nėra aišku, kuo lamzdelis ir birbynė skiriasi. Išoriškai šie instrumentai išties labai panašūs, tačiau dėl skirtingos konstrukcijos jie skamba skirtingai ir net yra priskiriami atskiroms instrumentų grupėms.
Lamzdelis. Pagamino Jurgis Stankevičius, 1979 m. Kauno miesto muziejaus fondai. Eglės Adomulytės nuotrauka.
Birbynė. Pagamino Vladas Žeromskis, 1986 m. Kauno miesto muziejaus fondai. Eglės Adomulytės nuotrauka.
Birbynė – liežuvėlinis muzikos instrumentas, tad esminis skiriamasis bruožas ir yra tai, jog instrumentas turi pritvirtintą ar įpjautą liežuvėlį. Pučiant birbynę, liežuvėlis ima virpėti, sukeldamas oro virpėjimą ir instrumento viduje. Oro virpesiai virsta garso bangomis, dėl kurių ir išgirstame instrumento skambesį. Liežuvėlis birbynei suteikia savitą – plerpiantį, birbiantį, šaižoką garsą, greitai prikaustantį klausytojų dėmesį.
Birbynės konstrukcija. Brėžinys. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus ekspozicijos fragmentas.
Visai kitaip garsas išgaunamas grojant lamzdeliu. Jis, kaip ir švilpa bei švilpukas, yra švilpiamasis muzikos instrumentas. Grojant lamzdeliu, garsas susidaro orui patekus į švilpiamąją angą. Siaura švilpiamoji angelė sumažina į instrumento vamzdelį patenkančio oro kiekį bei sudaro jam kliūtį. Taip, versdamasis pro plyšį, oras sukelia garso bangas. Tačiau, kitaip nei į birbynę, į lamzdelį oras patenka lygia, nepertraukiama srove, tad lamzdelio garsas yra lygesnis. Lamzdelis skamba kur kas švelniau negu birbynė.
Lamzdelio konstrukcija. Brėžinys. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus ekspozicijos fragmentas.
Taigi meistro V. Žeromskio sumanymas sujungti du instrumentus į vieną yra nuostabus išradimas, leidžiantis muzikantui pakeisti instrumento tembrą be jokių elektroninių prietaisų. Tiesa, toks išradimas liaudies tradicijoje neprigijo – nebuvo tobulinamas, neišpopuliarėjo. Tačiau jis liko kaip puikus liaudies kūrybos varijavimo, autentiškumo pavyzdys. Neretai, apibūdindami įvairius liaudies tradicijos reiškinius, etnologai susitelkia į bendrus bruožus, pasikartojančius per daugelį metų, tai laikydami saugotinomis tradicijomis. Dėl šios priežasties kartais paraštėse lieka liaudies kūrėjų – muzikantų, instrumentų meistrų, audėjų ar kitų menininkų bei amatininkų originalumo, savitumo paieškos. O jų liaudies tradicijoje yra labai daug. Gan dažnai muzikos instrumentų meistrai stengiasi patobulinti instrumentus, kad jais būtų galima išgauti geresnį, gražesnį ar garsesnį skambesį, todėl keičia instrumentų konstrukciją. Yra ir tokių meistrų, kurie susitelkia į išskirtinę instrumento išvaizdą ir liaudies muzikos instrumentus dekoruoja netradiciniais raižiniais, piešiniais ar pagamina juos neįprastų formų.
Lamzdelio-birbynės autorius – Vladas Žeromskis – liaudies kultūros puoselėtojas, tautosakos rinkėjas, liaudies muzikantas ir muzikos instrumentų meistras, kuris, akivaizdu, taip pat mėgo realizuoti originalias savo idėjas. Knygoje „Vadinkite mane sėjėju“, kurioje pateikta V. Žeromskio poezija, proza, atsiminimai, jo surinkta tautosaka ir kitų žmonių atsiminimai apie jį, randame paties meistro pastebėjimų: „Darydamas instrumentą, norėdavau greičiau išgirsti jo skambesį. Išbandžiau ir naujoves. Bet kai kurios mane nuvylė – smuikas su eglės krūtine sutrūkinėjo, jo teko atsisakyti. Neapvylė smuikai lygia nugarėle iš gitaros nugaros. Neapvylė kanklės, padirbtos ant senos drebulinės geldos.“ Taip pat minima, kad jis gamino ir smuikus iš senų avilių medienos, kurie, kaip pats meistras sakė, griežiant „dūgzdavo, kaip bitelės“.
Vladas Žeromskis gimė 1906 m. Valatkonių k., Radviliškio r. Smuikuoti pradėjo būdamas 16 metų. Su broliu ir kaimo jaunimu grojo įvairiose vakaronėse, vestuvėse. 1945 m. buvo ištremtas į Rusiją, Chabarovsko kraštą, kur pasigamino du smuikus ir gitarą. Po metų grįžo į Lietuvą, subūrė šešių muzikantų kapelą. Vėliau dalyvavo įvairiuose Baisogalos ansambliuose, gamino muzikos instrumentus: smuikus, kankles, basetles, gitaras ir kt. Mirė 1993 m.
Lamzdelis-birbynė nėra vienintelis originalus šio meistro muzikos instrumentas, saugomas Kauno miesto muziejuje. Aplankę Tautinės muzikos skyriaus ekspoziciją, taip pat galite išvysti V. Žeromskio pagamintas neįprastos išvaizdos kankles.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė Daiva Morkūnienė
