Pastaruoju metu vėl išpopuliarėjo skambinimas tradicinėmis kanklėmis. Kuriasi ansambliai, kuriems vėliau prisireikia ir bosinių instrumentų, o muzikos instrumentų meistrai eksperimentuoja juos gamindami. Tokie eksperimentai – ne naujiena Lietuvos postfolkloro istorijoje. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius pristato vieną iš XX a. pabaigos eksperimentų, kurio autorius – Algirdas Svidinskas.
Algirdas Svidinskas – Lietuvoje žinomas etninės kultūros veikėjas, folkloro ir dainuojamosios poezijos atlikėjas, įkūręs ne vieną meno kolektyvą ir jiems vadovavęs. Jis – Rokiškio kultūros namų folkloro ansamblio „Gastauta“ steigėjas ir vadovas, humoro grupės „Ambrozija“ įkūrėjas. Dirbdamas Kaune ir Kauno rajone, A. Svidinskas vadovavo LŽŪU folkloro ansambliui „Žemyna“, Raudondvario folkloro ansambliui „Piliarožė“, muzikinių projektų grupei „Vitražai“. A. Svidinskas inicijavo tokius projektus, kaip bardų festivalis „Akacijų alėja“ Kulautuvoje, lietuviško sportinio žaidimo „Kyla“ turnyras ir kitus. Algirdas Svidinskas įkvėpė daugelį Lietuvos folkloro atlikėjų.
XX a. 9 dešimtmečio pradžioje Lietuvoje jau buvo įsibėgėjęs folkloro judėjimas, pradėjęs formuotis postfolkloro muzikos žanras. Atlikėjams kilo poreikis šiuolaikiškai interpretuoti liaudies muziką. Tuo tikslu 1993–1995 m. ir buvo sukurtas eksperimentinis muzikos instrumentas aitva. Tai – bosinis instrumentas, skirtas pritarti tradicinėms kanklėms. Jį A. Svidinskas sukūrė siekdamas plėtoti postfolkloro idėją. Kaune apie 1993 m. į ansamblį susibūrus bendraminčiams, skambinantiems tradicinėmis kanklėmis, prireikė ir žemesnio garso instrumento. Ansamblio dalyviai norėjo turėti lietuvišką tam tinkamą instrumentą, nenorėjo naudoti jau žinomų klasikinių instrumentų. Galvota, koks instrumentas galėtų simbolizuoti lietuviškos tradicinės ir modernios muzikos jungtį, todėl buvo sumanyta pagaminti styginį griežiamąjį instrumentą aitvaro formos korpusu. Instrumentą A. Svidinskas gamino dirbtuvėse, kurios priklausė Sitkūnuose esančiai LRT studijai. Medieną naudojo tokią, kokią tuo metu turėjo: korpusui – uosį, viršutinei lentelei – pušį. Buvo pritaikyti metaliniai stygų veržikliai. Instrumentas turėjo 4 stygas, stygų laikiklį ir atramėlę. Grojant buvo laikomas stačiai, o griežiama smuiko stryku. Dėl aitvarą primenančios korpuso formos instrumentas buvo pavadintas aitva. Vėliau dėl konstrukcijos netobulumo norėta jį rekonstruoti, todėl neišliko jo stygos.
Šis eksperimentinis instrumentas, sukurtas siekiant originalumo ir lietuviškumo, vengiant ne tik kitų šalių muzikos įtakos ir net nenaudojant svetur sukurtų instrumentų, liudija apie XX a. 10 dešimtmečio folkloro atlikėjų požiūrį į savo veiklą.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė dr. Laura Lukenskienė