Žaisliai, linksmai… neatskleidžia šie žodžiai esmės… Aiškiausiai bus, jei dar prirašysiu štukaunai! – patenkintas užrašė Mikas Petrauskas prie termino „scherzando“ ir ėmėsi rinkti kitą žodį žodynui.
Visi žinome, kad žodynas yra knyga (arba duomenų bazė), kurioje tam tikra tvarka pateikiami žodžiai, jų paaiškinimai, vertimai. Jeigu vardytume seniausius žodynus, tai pasaulyje toks būtų šumerų–akadų–hetitų kalbų žodynas, datuojamas XVIII–XIII a. prieš Kristų, o Lietuvoje – K. Sirvydo parengtas lenkų–lotynų–lietuvių žodynas „Dictionarium trium linguarum“ (apie 1620 m.). Taip pat gali būti įvairių sričių ir mokslų terminų žodynai. Pavyzdžiui, muzikantams būtini muzikos terminų žodynai, kuriems (muzikos žodynams ir kitiems muzikos informacijos leidiniams) skirtas net atskiras mokslas – muzikos leksikografija. Tikėtina, kad seniausias yra XI a. nežinomo autoriaus „Vocabularium musicum“.
Lietuvoje muzikos terminologija pradėta aiškinti periodikoje. 1910 metais mėnesiniame J. Naujalio leistame muzikos žurnale „Vargonininkas“ (Nr. 1) ir politikos, visuomenės bei literatūros laikraštyje „Viltis“ (sausio 15 d.), įsteigtame A. Smetonos ir J. Tumo-Vaižganto, buvo paskelbta 96 ir 90 lietuviškų muzikos terminų ir jų atitikmenų lenkų kalba. Terminus pateikė Č. Sasnauskas, M. K. Čiurlionis, J. Tallat-Kelpša, „kalbininkui B. ir V. padedant“. Sąraše yra muzikos teorijos terminų – natų verčių (keturinė, ašminė), tonacijų (Dodiezė), alteracijos (diezis, bėmolė, bėkarė, dvilypė bemolė), raktų, intervalų, akordų, kai kurių melodinių figūrų pavadinimai, o pabaigoje nurodoma, jog atlikimo terminai, kaip andante, adagio ir panašūs, „pasilieka nemainomi, nes taip paprastai visur yra vartojami“.
Šios dienos istorijos objektas – Miko Petrausko (1873 m. spalio 13 d. – 1937 m. kovo 23 d.) „Mažas muzikos žodynėlis“ – yra pirmasis lietuviškas muzikos leksikografijos leidinys. Autoriaus žodyje nurodoma, jog Gyvas reikalas paragino mane parengt, nors visai mažą, bet tuom tarpu gal pakaktiną muzikos žodynėlį, kad aplengvinus muzikos mylėtojams jų darbe, kuomet jie pradeda studijuoti nežinomus jiems veikalus. Dalį tankiausiai vartojamų žodžių paaiškinau ir angliškai. Beveik perdėm terminologija imta itališka, nes didumoje tik pastaroji muzikoje ir vartojama. Iš tiesų mažas, bet gal pakaktinas žodynėlis yra vos 32 puslapių, jame aprašyta beveik keturi šimtai žodžių, dauguma jų aiškina muzikos atlikimo būdą, tempą, žanrus, instrumentus bei kai kuriuos muzikos teorijos terminus.
Mikas Petrauskas, Mažas muzikos žodynėlis. Bostonas, 1916 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Šį mažutį muzikos terminų žodynėlį, kurį „sutaisė“, kaip nurodoma viršelyje, M. Petrauskas, išleido Lietuvių Muzikos Konservatorija (vadinasi, tas pats M. Petrauskas) Bostone 1916 metais, spausdino Bostono „Ateities“ spaustuvė.
Primename, kad pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autorius, kompozitorius, chorų vadovas, pedagogas, dainininkas M. Petrauskas JAV su pertraukomis gyveno 1907–1930 metais. Ten nuveikė daugybę dalykų: kūrė muziką, įdainavo 16 plokštelių, 1917–1921 metais leido savo kūrinių seriją „Kanklės“, išleido septynis lietuvių liaudies dainų išdailų sąsiuvinius „Lietuviškos dainos“, rengė koncertus, lietuviškus vakarus, būrė chorus, orkestrus ir jiems vadovavo, statė operetes, operas, įsteigė Meno draugiją, lietuvių konservatoriją, parengė chorų vadovų, muzikos mokytojų.
Mikas Petrauskas. JAV, Bostonas, XX a. 2–3 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
Žodynėlyje didžiosiomis raidėmis paryškintai pateikiamas terminas, tada mažosiomis paryškintai – jo paaiškinimas anglų kalba, galiausiai paprastu šriftu terminas paaiškinamas lietuvių kalba.
Tarp daugybės muzikams įprastų itališkų ir nedaugelio vokiškų yra ir keletas įdomesnių terminų, tiek jų aiškinimų: pvz. ieremiade – Ieremiados, tužba, sielvartingai; diletant – muzikos mylėtojas, kuris muzika ar daile užsiima vien kad save užganėdinti, bet nekaip tikras dailininkas ar artistas; Yankee doodle – amerikonų tautiška daina.
M. Petrauskas išskyrė lietuvišką dainą – lietuviškas pavadinimas giesmės, tankiausiai meiliško turinio, kanklės arba kankliai – lietuvių tautiškas styginis instrumentas, panašus į finų Kantelą, panašus į paguldytą arfą; net dvi pastraipas skyrė operai, šiek tiek pristatydamas atsiradimo istoriją ir žanrus. Opera, anot M. Petrausko, – teatralis veikalas; muzikalis dalykas, kurio žodžiai yra didumoje veik perdėm giedami. Apie lietuvišką operą jis rašo: Pirmas lietuviškas-tautiškas operas parašė Mikas Petrauskas; „Birutė“ – žodžiai Žemkalnio, „Šienapjūtė“ – žodžiai Jasiukaičio. „Birutė“ parašyta 1906 m. ir tais pačiais metais buvo lošta Vilniuje. „Šienapjūtė“ parašyta 1907 m. – buvo lošta pirmu kartu Chicagoje – Amerikoje, 1910 m. ir kitos. Tik patiksliname, jog opera „Birutė“ buvo sukurta pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916) melodramą, o „Šienapjūtės“, dabar laikomos tik operete, libreto autorius yra Konstantinas Jasiukaitis (1882–1941). Leidinio pabaigoje pateikiama penkiolika itin išmanių (tik ar reikalingų tokio pobūdžio kūrinyje?) terminų, pavartotų M. Petrausko operetėje „Vestuvės“ (1917 m., libretas Kazimiero Strazdo), kurių vienu – con nobile orgoglio (su prakilnia puikybe) – ir pabaigsime.
Vis vien nepatikėjote, kad šis leidinys ypatingas? Tik primename, kad kito lietuviško muzikos žodyno reikėjo laukti beveik pusę amžiaus, kai „Trumpą muzikos žodyną“ (1960) ir „Muzikos terminų žodyną“ (1975) išleido ilgaamžis muzikologas Antanas Krutulys (1887–1979).
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
