Tarp muziejuje saugomų eksponatų yra pluoštas XVIII a. pab.–XIX a. pr. gaidų, tarp kurių galima rasti ir susijusių su kunigaikščiu Mykolu Kleopu Oginskiu (1765–1833). Vienos jų – Ivano Mane Jarnovićo (it. Giovanni Mane Giornovichi, 1747–1804) kelių instrumentinių koncertų partijos. Kaip ir būdinga to meto leidiniams, viršelis puošnus ir informatyvus – tuo metu buvo gan įprasta potencialiam pirkėjui nurodyti savo karjeros pasiekimus. Tarp augalinių ir architektūrinių motyvų randame nurodytą ir autorių – Prūsijos princo rūmų muzikantą.
Ivanas Mane Jarnovićas buvo kroatų kilmės italų smuikininkas virtuozas ir kompozitorius, o mums jis įdomus kaip vienas iš kunigaikščio M. K. Oginskio smuiko mokytojų. Koncertavo beveik visuose didžiuosiuose Europos miestuose. 1773 metais debiutavo Paryžiuje, 1779–1783 m. dirbo Prūsijos princo Friedricho Vilhelmo II rūmuose. Sukūrė apie 50 kamerinės muzikos kūrinių.
Ar jau įsivaizduojate griežtą mokytoją ir asketišką muzikantą? Visai be reikalo, nes kunigaikštis savo „Laiškuose apie muziką“ (1828, lietuviškai – 2014 m.) rašė nieko nedailindamas. Apie mokytojo kilmę M. K. Oginskis rašo:
Džiornovikis vadindavosi priklausomai nuo šalies, kurioje gyvendavo. Jis buvo Jarnovikas arba Džiarnovikis, net Jarnovickis su lenkiška galūne, nes jis sakydavo esąs lenkas, bet kilęs iš Dalmatijos. Aš jį vadinsiu pavarde, kuria dažniausiai buvo vadinamas – Jarnoviku.
Akivaizdu, kad šis muzikas buvo tikrai talentingas, sugebėdavo gerai užsirekomenduoti, nors jam ir trūko išsilavinimo: „Tas vyras neturėjo jokio išsilavinimo. Senas jo tėvo tarnas supažindino jį su muzikos pradmenimis. Kitų mokytojų Jarnovikas niekada neturėjo. Gamta davė talentą groti smuiku, pratybos bei praktika išvystė talentą ir pastatė jį į pačių garsiausių to meto menininkų gretas. Jo elgesys buvo keistas, kartais net ekstravagantiškas, bet, kai norėdavo, būdavo labai mielas draugijoje, o jo talentas smuikuoti kėlė visuotinį susižavėjimą visose šalyse, kur tik jis nukeliaudavo. Jis vos mokėjo pasirašyti ir visiškai neišmanė muzikos teorijos, tačiau visoje Europoje garsėjo savo koncertais. Jo stryko judesys buvo labai smarkus, ypač grojant greitus staccato. Jis patikdavo žiūrovams visose šalyse, į kurias užsukdavo, nes visur sumaniai išnaudodavo jam patikusias tautines melodijas, kurias pritaikydavo savo kūriniuose. <…> Jarnovikas savo koncertuose žavėdavo visus, salone arba nedideliame ratelyje visus pravirkdydavo, pradėjęs groti iš atminties, arba improvizuodamas įvairius niekniekius, kurių niekas nesugebėdavo pakartoti. Kai jis sukurdavo koncertinį solo, popieriuje užrašydavo beveik neįskaitomomis natomis ir pridėdavo tik bosą, nes nesugebėdavo aranžuoti kitokių partijų. Kai norėdavo užrašyti savo koncertų partitūras ir kopijuoti, kreipdavosi į savo pažįstamus muzikus: Pielteną, Fodorą.“ (Tikėtina, Dieudonné-Pascal Pieltain (1754–1833) ir Carel Anton Fodor (1768–1846).) O ar jis buvo asketiškas? Kunigaikštis ir tai paneigia, kartu atskleisdamas ir to meto bohemos gyvenimo būdą: „Visi yra girdėję anekdotų apie Jarnoviko sąmojų ir ekstravaganciją. Pridursiu tik tiek, kad šis vyras, kurį likimas ypač lepino, būtų sukaupęs turtus, jei dėl netvarkingo gyvenimo nebūtų praradęs visų taip lengvai uždirbtų pinigų. Jis stambiai lošdavo ir daug išleisdavo moterims. Varšuvoje 1782 metais per vieną vakarą pas Rusijos ambasadorių išlošė ir pralošė daugiau kaip du tūkstančius aukso dukatų. Tai kartodavosi dažnai, nelaimė, kad beveik visada pralošdavo. Kai 1803 metais jis netikėtai mirė vieno smuklininko namuose Sankt Peterburge, po vakarienės žaisdamas biliardą, laidotuvėms prie jo nebuvo rasta ne vieno sū. Palaidojo jį draugai savo lėšomis. Tiek daug prirašiau apie Jarnoviką, nes jis buvo mano pirmasis smuiko mokytojas ir jį pažinojau daug geriau, nei kitus muzikantus Hagoje, Londone, Hamburge ir Sankt Peterburge.“
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė