Ereliu papuoštame gaidų viršelyje aiškiai parašyta, jog Trio fortepijonui, smuikui ir violončelei op.2 As-dur, išleistą Leipcige 1806 m., Prūsijos princas Luisas Ferdinandas skiria princui Antanui Radvilai. Kas tai: atsitiktinumas, mandagus gestas ar nieko nestebinantis rimtas ryšys? Būtent pastarasis, nes kunigaikštis (gaidose – princas) Antanas Henrikas Radvila (1775–1833) priklauso vadinamajai vokiškai Berlyno Radvilų linijai. Gimęs Vilniuje, jis studijavo Getingeno universitete, buvo vedęs Prūsijos kunigaikštytę Fryderikę Luizę Hohenzolern (Friederike Luise Hohenzollern, 1770–1836), Frydricho II Didžiojo brolio dukterį ir Louiso Ferdinando (Friedrich Ludwig Christian Prinz von Preußen, 1772–1806), princo ir kompozitoriaus, seserį.
Abu didikai, tiek Louisas Ferdinandas, tiek Antanas Radvila, įėjo į Europos ir muzikos istoriją. Louisas Ferdinandas, kariškis, Napoleono karų dalyvis, buvo talentingas pianistas ir kompozitorius. Jo publikuotas paveldas – keliolika kamerinės muzikos kūrinių, buvo išleista XIX a. pradžioje: fortepijoniniai trio, kvartetai, kvintetai, kūriniai įvairioms kamerinėms sudėtims.
Louis Ferdinand Trio fortepijonui, smuikui ir violončelei op.2 As-dur. Leipcigas, 1806 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Jo svainis, Antanas Henrikas Radvila, taip pat buvo talentingas muzikas, jo rūmuose Berlyne (kuriuose vėliau įsikūrė nacistinio Reicho kanceliarija) vykdavo koncertai ir spektakliai. Radvila garsėjo kaip puikus muzikas, grojo violončele, arfa, gitara, dainavo. Kunigaikštis taip pat kūrė muziką: Leipcige 1802 m. buvo išleistas ciklas „Romances françaises“, 1815 m. Sankt Peterburge – dainų rinkinys.
Vis dėlto labiausiai jis išgarsėjo kaip muzikos J. V. Gėtės dramai „Faustas“ autorius. Šis kūrinys buvo publikuotas kelis kartus: 1835 m. Berlyne išleista dviejų dalių partitūra „Compositionen zu Goetheʼs Faust. vom Fürsten Antoni Radziwiłł“, o 1844 m. Vilniuje J. Zavadskio išleistame „Fausto“ pirmos dalies vertime „Faust: tragedya Götego tlomaczenie s nimieckiego…“ buvo publikuotos ir jo muzikos ištraukos, iš kurių viena – balsui ir fortepijonui – išversta į lenkų kalbą; 1896 m. Veimare išleistame Makso Frydlenderio (Maxo Friedlaender) parengtame dainų pagal J. V. Gėtės eiles leidinyje „Gedichte von Goethe : in Compositionen seiner Zeitgenossen“ ir kelios A. H. Radvilos muzikos „Faustui“ ištraukos.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
