Įrašas

Elenos ir Kipro Petrauskų meilė II. Meilės kančios Italijoje

Tęsiame pasakojimą apie Elenos ir Kipro Petrauskų meilės istoriją. Šioje dalyje prisiminsime, su kokiais iššūkiais vos užgimusi meilė buvo priversta susidurti. Vienas iš jų – tai muziko karjera, dideliu atstumu atskyrusi dvi širdis…

Atrodytų, Kipro pripažinimas užsienyje, gastrolės po svečias ir net egzotiškas šalis turėjo būti įspūdinga patirtis, tačiau Kipro laiškuose mylimajai jaučiamas gilus ilgesys, nerimas ir apatija, o neretai net pyktis, apimantis maestro laukiant laiškų iš Elenos ir tikintis, kad ji vis dar jį myli. Štai viename, rašytame svečiuojantis Italijoje, jis pyksta:

 Jūsų laišką gavau su eiliomis ir prierašu, „kad tylėsite iki gausite mano laišką“. Kas tai, pasityčiojimas!? Jūsų namuosna pasiunčiau bent 5 ar 6 laiškus, o adresą sužinojot tik iš svetimo laiško. Gerai!! Pakol Jūs nesuieškosite mano laiškų savo namuose, tol nesužinosite daugiau mano adreso ——– Kipras Petrauskas prašo su juomi nejuokauti!!…

Tačiau Kipras greitai atsileido ir jau po 10 minučių laiško tonas visiškai pasikeičia:

Mano brangi Liole! Mano pyktis praėjo. Noriu keletą žodžių visai ramiai parašyti. Jeigu tu manęs nemyli, o myli kitą, parašyk man, o aš būsiu tavo tikru draugu ir visą amžių tave gerbsiu, bet tik neapgauk manęs ir visą tiesą man parašyk.

Laiško su kreipiniu „Mano brangi Liole…“, rašyto K. Petrausko žmonai, reversas. Milanas, 1923 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Kipras buvo toks pavydus, kad prašė Eleną mesti vaidybą Dramos teatre: „Visa siela užssimtai poezia, nes siela išsiblaško, jausmus išskirstai visai“.

Operos solistas žmonos taip pat prašė atvykti į Milaną, nes jautė vienatvę bei nuobodulį ir tikėjo, kad „daug geriau ir smarkiau“ dirbtų, jei mylimoji būtų šalia. O štai kaip operos solistas atsakydavo į jį nudžiugindavusius mylimosios laiškus, kurie suteikdavo reikiamos motyvacijos darbui:

Tu neturi supratimo, kaip aš buvau patenkintas paskutiniu tavo laišku. Džiaugiausi iš tavo džiaugsmo, nes davė tas suprasti, kad mane myli, o jeigu teip, tai aš esu laimingas ir pilnas energijos dirbti, padirbėjus laimėti – laimėjus surasime ant visados mudviejų laimę! <…> Brangi mano Liolyte! Man nesigailėdama markių rašinėk tankiai, nes mane tas ramina ir priduoda daugiau noro gyventi ir dirbti. <…> Trauk juos visi velniai, man tik vienas svarbu – tai tavo meilė. Ji man brangesnė už visą pasaulį!!!

Kituose laiškuose Kipras prisipažįsta net verkęs kaip kūdikis „iš džiaugsmo ir liūdesio“, kad Elena jį myli ir kad ji yra jo „draugas laimėse ir nelaimėse“ ir „malačius“, kad tiek daug rašo.

Tačiau Elena taip pat laukdavo Kipro laiškų. Vieninteliame muziejuje saugomame laiške mylimajam ji rašo:

Kaip matau, ilgesys ir meilė prie manęs neilgai tepagyveno tavo širdyje. Naujam krašte gal but nauji jausmai sužibo, bet kodėl gi tada tu man neparašai? Kodėl palieki abejonės kankinei, aršesnei negu pati baisiausia tikruma! Kipruži, o gal tu sergi? <…> Kaip baisi tikruma nebutu ji vistik geresnė už abejonės kankinę! Mano mylimas gal nelaimė kokia tave ištiko! Rašyk, rašyk greičiau brangus! Bučiuoju dručiai dručiai. Tavo Liolė.

E. Žalinkevičaitės laiškas, rašytas K. Petrauskui. XX a. I p., Kauno miesto muziejaus fondai

Šis laiškas, kaip parašyta, turėjo būti įmestas į traukinį… Tikėkimės, kad šis išsaugotas laiškas rodo, jog adresatas tąkart buvo pasiektas… O kaip sekėsi susirašinėti, kai meilę išskyrė platusis vandenynas, Kiprui Petrauskui išvykus į Pietų Ameriką? Apie tai skaitykite jau kitoje dalyje.

Ekskursinio automobilio gale sėdi K. ir E. Petrauskai. Milanas, 1929 m. Kauno miesto muziejaus fondai

 

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus edukatorius Tadas Karanauskas

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link