Praėjusiose dalyse, skaitydami jausmingus Elenos ir Kipro Petrauskų laiškus, prisiminėme, koks sunkus ilgesys ir laukimas kamavo šią porą. Tačiau tęsdami Petrauskų meilės istoriją tylomis pamąstykime, koks vertingas vis dėlto yra laisvas žodis ir kaip istorijos tėkmėje iš daugelio mūsų ši laisvė buvo atimta…
Kipras, grįžęs iš mūsų aprašytų gastrolių, niekada nebenorėjo su žmona išsiskirti, tačiau šeimą išblaškė karo verpetai. Pora buvo atskirta Antrojo pasaulinio karo metu, kai 1944-aisiais traukiantis frontui į Vokietiją su dukromis iškeliavo ir Elena, o Kiprui išvykti kartu kelias buvo užkirstas. Muziejuje saugomi du 1948 metais Kipro mylimajai rašyti laiškai, kupini santūraus ilgesio. Suprantama, kad tokią užgniaužtą jausmų išraišką lėmė ir griežta laiškus tikrinusi cenzūra:
„Rodos, nieko netrūksta; sotus, pasirėdęs, bet vis nobodu, o tai dėlto kad mūsų šeima iškrikdyta, išsiblaškius ir pavargus. Nėra abejonės, kad visi mes norime kuo greičiausei susirinkti į kurį ir pradėti vėl drauge gyvenimą iš naujo, bet stipresni – naują, ramų gražų – visapusiškai“, – rašoma viename laiške.
„Man skaudu buvo išvažiavote palikę mane, bet sužinojau kad verčiamos buvot dėlto ir pikti sustojau, ir viską užmiršęs laukiu jūsų visų sugrįžtant į savo kraštą“, – prisipažįsta kitame.
1948-aisiais Elena grįžo iš Vokietijos ir iki pat Kipro mirties pora daugiau nebeišsiskyrė. Nors Kipras Petrauskas pasižymėjo karštu ir ūmiu charakteriu, Elena išmoko toleruoti vyro silpnybes.
K. Petrauskas su žmona Birštone. Apie 1939 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Elena gyvenime vadovavosi šešiomis taisyklėmis, iš kurių keturias sukūrė Oskaras Vaildas, o kitas pridėjo ji pati: niekuo nesistebėti (nes viskas gyvenime yra dėsninga), nesiskųsti, nepriekaištauti, nesiteisinti (kuo daugiau teisinsiesi, tuo labiau kaltas atrodysi), nepavydėti ir nekeršyti (Tarybinė moteris, 1984 m. sausis).
Taip pat ji tikėjo, kad poros skiriasi dėl dviejų priežasčių – finansų arba pavydo. Dėl šios priežasties jiedu niekada nežinojo, kiek kuris pinigų turi, bet į šeimos kraitelę kiekvienas įdėdavo savo dalį – kas daugiau, kas mažiau… Nors, prisimindama O. Vaildą, Elena prisipažino, kad protingas žmogus negali retkarčiais nedaryti kvailysčių.
„Nei aš su kitu vyru pragyvenčiau tiek, nei jis su kita moterim“, – apibendrino gyvenimą kartu Elena (Tarybinė moteris, 1984 m. sausis).
K. Petrauskas su žmona E. Petrauskiene ir dukra Aušra Gedimino pilies fone. 1948 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Tarsi viskas susiklijuoja į vieną unikalų, o gal jau ir kažkur regėtą meilės paveikslą. Tarsi tam tikri dalykai, nors ir prabėgus šimtmečiui, ir iš esmės pasikeitus bendravimui tarp žmonių, dabartyje vėl atsikartoja ir yra pergyvenami vienas kitą mylinčių žmonių. Gal jausmai liko tokie patys, tik įgavo kitą išraiškos formą? O gal niekas taip ir nepasikeitė?..
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus edukatorius Tadas Karanauskas
