Šįkart, artėjant Valentino dienai, prisiminkime Eleną ir Kiprą Petrauskus. Jų meilės istoriją, užfiksuotą Elenos prisiminimuose ir Kipro laiškuose, kurių M. ir K. Petrauskų skyriaus fonduose saugoma apie aštuoniasdešimt. Nusikelkime į tuos laikus, kai žinutės mylimajam negalėjai nusiųsti vienu mygtuko spustelėjimu, o ilgi, meilės kupini laiškai keliaudavo garlaiviais ir garvežiais, kur nors užstrigdavo ar apskritai pasimesdavo. Sunkiausias tuomet buvo laukimo laikas, kupinas abejonių ir vilties. Tad šiandien prisiminkime šių dviejų iškilių artistų (ne)paprastą, šimtametę meilės istoriją.
Pirmąkart Elena Žalinkevičaitė su Kipru Petrausku susitiko Sankt Peterburge (tuometiniame Petrograde), kai, būdama vos trylikos, 1913 m. atėjo į Peterburgo lietuvių rengiamą vakarą.
„Pats pirmas susitikimas buvo ne pažintis, o anekdotas, – pasakojo Elena. – Aš atėjau – koncertas, ir dainavo duetą Petrauskas su Grocholskiu¹. Nu kad man gražus buvo tas Grocholskis su savo baritonu… Aš jau jį beveik įsimylėjau. O tas aukštas virzyla, toks aukštas plonas, plonai dainuoja, aš nemėgau plonų balsų. Tai buvo Kipras Petrauskas…“ (Dok. f. „Buvome greta“, rež. R. Šilinis, 1984 m.)
Elena Žalinkevičaitė – Leoni „Meilės dvikovoje“, 1924 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Po koncerto Elena eidama koridoriumi pamatė besilabinantį aukštą vyriškį iki ausų plačia šypsena. Elena net nesusivokė, jog tas „negražus“ vyras – operos maestro. Ir staiga sujudimas, pro šalį eina artistai kartu su pačiu Grocholskiu! Išsigandusi Elena puolė pro duris ir… pateko tiesiai Petrauskui į glėbį. Jis ją apkabino ir tarė: „Ne, mergyte, pakliuvai, neištrūksi.“
Elena spruko pro aukštojo solisto alkūnę ir pabėgo, visiems aplinkiniams sukeldama daug juoko (dok. f. „Buvome greta“, rež. R. Šilinis, 1984 m.).
K. Petrausko portretas su autografu. Kaunas, 1922 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Bėgo metai, pasimiršo ir išsitrynė šio susitikimo istorija. 1920 m. Elena, tuometinė muzikos mokyklos mokinė, dalyvavo „Traviatos“ perklausose, kur antrąkart susitiko su Kipru Petrausku, tačiau, nors ir turėjo didelių ambicijų, vaidmens negavo.
K. Petrauskui, prieš išvykstant tobulintis į Italiją, buvo surengta atsisveikinimo vakarienė, į kurią buvo pakviesta ir Elena. Remiantis spaudos šaltiniais, tikėtina, kad ji įvyko 1921 m. vasario 14 dieną (Lietuva, 1921 m. vasario 19). Vakarienei neįpusėjus Elena vėl pabėgo, šįkart dėl nekultūringo operos solisto elgesio. Esą jis ne tik prie stalo be švarko besėdįs, bet dar ir petnešas timpčioja. Tačiau jau po kelių dienų K. Petrauskas ją pasikvietė į restoraną ir užmovė ant piršto žieduką, kuris vėliau tapo ir sužadėtuvių žiedu. Elena pakliuvo ir daugiau nebeištrūko… (Tarybinė moteris, 1984 m. sausis)
Taip prasidėjo šios nuostabios poros keturis dešimtmečius trukusi meilės istorija… O kas galėjo nutuokti, kad staigi Elenos atmetimo reakcija, dabar jau ironiškai skambantys Kipro žodžiai ir vakarienė restorane buvo lemtingi šiai meilei prasidėti ir skleistis… Apie ją pratęsime jau kitoje dalyje.
K. Petrausko atsisveikinimo koncerto, po kurio vyko lemtinga išlydėtuvių vakarienė, programa. Kaunas, 1921 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus edukatorius Tadas Karanauskas
¹Vladimiras Grocholskis (1884–1952) – rusų operos solistas, baritonas.
