Šiais metais minime kompozitoriaus Juozo Gruodžio 140-ąsias gimimo metines. Pedagogas, vargonininkas, kompozitorius ir pirmosios Lietuvos konservatorijos įkūrėjas – visa tai svarbu paminėti, kalbant apie J. Gruodį. Tačiau muziko atminimas nebūtų išlikęs toks didelis, kokį turime šiandien, jeigu ne jo mylimos žmonos, Stasės Gruodienės, pastangos siekiant išsaugoti vyro atminimą. Todėl svarbu dalintis ne tik Juozo Gruodžio, bet ir S. Gruodienės prisiminimais bei pasiekimais. Artėjant vienai spalvingiausių pavasario švenčių – šventoms Velykoms, – norime pasidalinti Stasės Gruodienės dienoraštyje užfiksuotais prisiminimais apie gyvenimą bei Velykas Jaltoje. Dienoraštis, kaip, beje, ir kiti įvairūs daiktai, priklausę Gruodžių šeimai, saugomas Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio skyriuje.
Stasė Petrauskaitė – Gruodienė su drauge Ona Norvaišė Jaltos sode 1917 m. KMM fondai
Stasė Gruodienė į Jaltą išvyko dar 1916 metų pavasarį – gydyti įgimtos plaučių ligos. Tačiau ligone būti jai ilgai neteko. Turėdama medicinos srities išsilavinimą, įgijusi akušerės diplomą, puikiai tiko medicinos sesers pareigoms, kurias ėjo iki pat išvykimo atgal į Lietuvą 1920 metais. Gyvenimas Jaltoje nebuvo lengvas, ypač karo metais, dažnai trūkdavo maisto, todėl, siekdamos kuo geriau apsirūpinti maisto atsargomis, Stasė su drauge Viera nuo ankstaus ryto vykdavo į turgų, kad tik spėtų nusipirkti kokį maisto gabaliuką.
Panašiai prasidėjo ir rytas prieš Naujuosius metus, tačiau pati Gruodienė negalėjo eiti iki turgaus, todėl paprašė, kad draugė jai nupirktų ką nors padėti ant stalo svečiams. Grįžusi iš turgaus Viera, kuri gydymo įstaigoje dirbo virėja, užėjo į Stasės kambarį ir džiugiai pranešė, kad „atnešė valgomą daiktą labai gerą ir, kad Stasė nueitų pažiūrėti“. Nuėjusi į virtuvę kompozitoriaus žmona ant grindų pamatė vištą surištomis kojomis, jos geltonai juodos plunksnos padėjo Stasei nustatyti, kad višta yra „italjanka“. Ilgiau pažiūrėjusi į vištą S. Gruodienė negalėjo leisti jai žūti tik tam, kad būtų kuo pavaišinti svečius, todėl nusprendė ją pasilikti ir auginti.
Stasė Petrauskaitė – Gruodienė Jaltos sanatorijoje 1916 m. KMM fondai
Vištaitė greitai prisitaikė prie gydymo namų gyvenimo, visada gaudavo maisto, atlikusio nuo ligonių, o atsidėkodama už išsaugotą gyvybę pradėjo dėti kiaušinius – po vieną per dieną, iškyrus penktadienius. Dėl šios priežasties višta pavadinta Totorkos vardu – kaip Stasė pasakoja dienoraštyje, veikiausiai višta drauge su totoriais šventė penktadienius. Dedami kiaušiniai iš dalies pamaitindavo visą nedidelę ligoninę, pati Stasė taip pat labai džiaugėsi kiaušiniais ir jais vaišindavo savo svečius.
Taip bėgo laikas, atėjo pavasaris, reikėjo pradėti laukti pavasario šventės – Velykų. Stasė pradėjo rinkti kiaušinius, tačiau pastebėjo, kad jos Totorka nuliūdusi, kiaušinius deda vis rečiau, kaip mini dienoraštyje, „tikriausiai liūdi savo draugo gaidelio, kuris buvo paaukotas kokių tai vardinių proga“. Taip buvo nutarta atiduoti vištaitei kiaušinius, kad juos perėtų. Žinoma, išaušo Velykos, bet jos, anot Stasės, buvo šiaip sau, mat stalo nepuošė 30 žadėtų išmargintų kiaušinių, tik kuklios vaišės.
Velykų rytą visas būrys lietuvių, buvusių sanatorijoje, susitiko bažnyčioje, o iš jos išėję nemažas būrelis draugų užsuko pas Stasę. Žinoma, būdama labai svetinga ir šeimyniška, S. Gruodienė pasirūpino svečių priėmimu, virtuvėje ruošė visiems arbatą, kai tuo metu užėjo draugė Viera su džiugia žinia – Velykoms išsirito pilnas lizdas geltonučių bei margų viščiukų. „Gryni margučiai“, – pasakė Stasė. Pasiėmusi viščiukus nunešė parodyti svečiams, juk „retas reiškinys iš viso čia tam kurorte vištas pamatyti, o čia dar mažyčiai vištukai, kurie primena tėvynę, vaikystę po mamos globa“. S. Gruodienės prisiminimuose tai vienos gražiausių Velykų, sutiktų Jaltoje, mat, nors gausaus stalo nebuvo, lydėjo džiaugsmas ir mylimos tėvynės atminimas.
Kultūrinių veiklų koordinatorė Danguolė Jonušaitė
