Šiais metais Kauno miesto muziejaus padalinys Juozo Gruodžio namai mini dvi svarbias šventes. Tai 50-osios muziejaus įkūrimo metinės bei kompozitoriaus Juozo Gruodžio 140-osios gimimo metinės. Pedagogas, kompozitorius, vargonininkas ir pirmosios Lietuvos konservatorijos įkūrėjas – visa tai svarbu paminėti kalbant apie J. Gruodį. Tačiau svarbu prisiminti ne tik muziko kūrybinę veiklą, pasiekimus, bet ir kasdienį gyvenimą ramiame prie Eigulių piliakalnio prisišliejusiame name. 1932 metais pastatytame, dvarelį primenančiame, name J. Gruodis drauge su savo žmona Stase praleido 16 gyvenimo metų, per kuriuos teko patirti tiek linksmas, tiek nerimą keliančias akimirkas. Šiais metais norime pasidalinti istorija apie Vilijampolę, kuri drauge su Neries upe puikiai matosi pro kompozitoriaus namų langus.
Pavasario pradžia po ilgos ir gūdžios žiemos kelią gerą nuotaiką, pirmieji išgirsti paukščių čiulbėjimo garsai įkvepia kūrybingumo, tačiau ne visi su džiaugsmu laukia šylančio oro. Daug sniego ir pastovūs šalčiai sukuria puikias sąlygas susidaryti storam ledo sluoksniui ant upių, taip sustabdydami jų tėkmę. Pavasario saulei pradėjus kaitinti sniegas tirpsta visur – miškuose, pievose, dirvose – ir virsdamas į mažus upelius, kurie vis didėja, stiprėja, greitėja, neša vandenėlį į Nerį, Nemuną ir kitas upes. Toks pavasaris pakrantės gyventojams keldavo nerimą dėl galimų potvynių. Savo prisiminimuose Stasė Gruodienė pasakoja, kad dar 1945 metais, šalia jų namų, II-ojo pasaulinio karo metu, keičiantis okupacinėms Lietuvos valdžioms, Vilijampolės tiltas buvo susprogdintas. Sovietų valdžia ėmėsi tilto atstatymo darbų ir per porą mėnesių iš storų pušinių rąstų buvo nutiestas gražus tiltas. Atstačius tiltą rajonas šalia jo atsigavo. Todėl dabar, ateinant pavasariui, svarbu jį apsaugoti nuo ledų, kurie gali plaukdami tiltą nugriauti.
J. Gruodžio namas su tilteliu, 1938 m. KMM fondai
Viena iš pagrindinių tilto apsaugojimo priemonių yra susidariusio ledo sprogdinimas, sukuriant ne tokius didelius ledo luitus, kurie negalėtų padaryti didelės žalos kliudydami tiltą. S. Gruodienė dienoraštyje mini, kad ne visi ledų sprogdinimą priėmė teigiamai. Vyresnio amžiaus žmonės nuoąastavo, kad nederėtų ledo sprogdinti čia pat prie tilto, esą jis užkimš žiotis, ir teigė, kad geriau būtų sprogdinti ne čia, o ties Lampėdžiais, kad Nemunas turėtų kelią. Neries gyventojai ir netoliese esantys namai buvo informuoti atidaryti langus, nes stipri sprogimo banga gali juos išdaužti. Šios žinios sukėlė Stasei nerimą, nes tuo metu Gruodis sirgo, todėl praviri langai galėjo jį dar labiau susargdinti. Kompozitoriaus žmona prisiminė, kad turi tvorai paruoštų lentų, vadinamų „opalkų“. Prisiminimuose moteris rašo: „užkalu jomis iš oro savo kambario langus, perkeliu ten Gruodį, o jo kambario langus atidarau. Sprogdinimas truko ilgai, tik pavakary nustojo“.
Stasė Gruodienė, būdama rūpestinga ir jautrios širdies, visą naktį negalėjo ramiai miegoti, vis galvojo ar viska bus gerai su tiltu. Vos prašvitus rūpestingai pažvelgė pro langą. Gruodienė matė susidariusį rūką, tačiau kaip mini savo dienoraštyje, jis buvo nepaprastas, nusitiesęs per visą Vilijampolę. Lyg debesys būtų nukritę nuo dangaus ir uždengę visus namus, kai kur net iki stogų. Tiltas irgi atrodė neįprastai, lyg įdubęs – niekas juo nevažiavo. Greitai susiruošusi ji išėjo į lauką ir dar labiau nustebo – tai ne rūkas, o didžiulis ežeras vietoj Vilijampolės, kuriame plūduriuoja namai. Gruodienė nugirdo riksmus: „gelbėkit, gelbėkit“. Kitur jau aiškiai buvo galima matyti sėdinčius ant stogų žmones. Netoliese buvusi gatvė visa užversta ledais, o vanduo pakilęs aukštai. Moteris negalėjo patikėti, kad stichija per keletą valandų taip drastiškai pakeitė gamtos veidą. Ji rašo, kad „turbūt nieko nėra stipresnio, žiauresnio už vandenį. Ugnelė skaudžiai, žiauriai degina, o vanduo švelniai, minkštai, be skausmo pasiekia tą patį – sunaikinti gyvybę“.
Vilijampolės užliejimas išgąsdino Stasę, „visa kaip tai drebu iš susijaudinimo“ rašė ji. Tuo pačiu metu galvojo, kaip pranešti šią žinią Juozui. Tačiau ilgai laukti nereikėjo, nes kompozitorius pats pasiteiravo ar tiltas tebestovi ir ar Neris teka sava vaga. S. Gruodienė negalėjo nuslėpti tiesos, todėl atsakė, kad „tiltas nenuneštas, bet per vidurį kažkaip įsmukęs“. Kompozitorius nieko nelaukęs atsakė: „na, tai reiškia, bus palaužtas – gatava, nėra tilto“. Žinia, kad Neris užliejo visą Vilijampolę labai sujaudino Gruodį, jis pergyveno dėl žmonių nelaimės lyg ši būtų nutikusi jam pačiam. Stasė samprotauja savo dienoraštyje, kad gyventojus nelaimė užklupo netikėtai, naktį ramiai miegančius. Kas spėjo, užbėgo į antrą aukštą, kas nespėjo – prigėrė. Vanduo įsibrovęs pro vieną langą – išsinešė viską pro kitą. Tie, kurių namai dar nebuvo apsemti, bijojo likti ir nakvoti namuose.
Atvirtukas. Kauno apylinkės: Eigulių tiltas, 1928 m. KMM fondai
Artimesni kaimynai kreipėsi į kompozitoriaus šeimą pagalbos. Gruodis būdamas geros širdies stengėsi padėti kuo galėdamas, priėmė į savo namus, daugiausiai moteris su vaikais. Taip pat buvo atneštas ir vienas kaimynas, kuriam lūžo koja ir katarakta buvo bebaigianti „užvilkti“ akis. Jis nei paeiti, nei matyti negalėjo, tad Gruodžių namuose išgulėjo ilgesnį laiką, kol nebeliko jokios abejonės dėl vandens pakilimo Neryje. Po kiek laiko ledai nuslinko, o su jais nuslinko ir tiltas. Gyvi likę žmonės pradėjo džiovintis primirkusius butus ir kurtis iš naujo gyvenimui. Stasė savo dienoraštyje mini, kad dėl šio įvykio „ašarų buvo daug išlieta, bet kai ta bėda tavęs tiesiogiai nepalietė – primiršti tą įvykusią stichijos nelaimę ir gyveni toliau“. Nedidelis dvarą primenantis namas saugo daugiau Juozo ir Stasės Gruodžių gyvenimo istorijų. Šie namai ir dabar kviečia kauniečius ir miesto svečius ne tik geriau pažinti kompozitorių bei jo žmoną ar aplankyti ekspozicijas, bet ir pasiklausyti koncertų, susitikti edukaciniuose užsiėmimuose ir jaukiai praleisti šeštadienių popietes kompozitoriaus namuose.
Kauno miesto muziejaus Kultūrinių veiklų koordinatorė Danguolė Jonušaitė
