Įrašas

Kaip seniau buvo derinami muzikos instrumentai?

Kaip susiderinti kankles? Tai vienas pirmų klausimų, kuriuos užduoda žmonės, pradėję mokytis kankliuoti. Atrodytų, kad tai visai nesudėtinga: tereikia įtempti stygą taip, kad ji virpėtų reikiamu dažniu, tai yra skambėtų reikiamo aukščio garsu. Tačiau iš tiesų neįgudusiam muzikantui tai labai sudėtinga arba net neįmanoma: reikia žinoti, kaip turi skambėti kiekviena instrumento styga.

Senovėje muzikos instrumentai būdavo derinami iš klausos. Kaime juos dažniausiai gamindavosi patys muzikantai, kurie gebėdavo ir susiderinti. Pirmą kartą tempiant stygą naujoms kanklėms, jaučiama, kada ji geriausiai skamba. Taip, įtempus visas stygas, atrandamas apytikris aukštis, kokiame geriausiai instrumentas skambės, o tada stygos derinamos viena su kita.

Muzikai jau nuo XVIII a. garso aukščiui nustatyti naudojo kamertoną: suderinus pagrindinį instrumento garsą pagal kamertoną, toliau derinamas visas likęs garsynas. Kaimo muzikantai pasikliovė savo klausa, arba derindavo pagal kitus ansamblyje grojančius instrumentus.

Paprastai kamertonas skleidžia vieną garsą (dažniausiai – la), tačiau Kauno miesto muziejuje saugomas kompozitoriaus Antano Kučingio chromatinis kamertonas, kuris galėjo skleisti 13 skirtingų garsų (norint išgauti garsą, reikia pūsti į kamertoną, prieš tai nustačius rodyklę ties reikiamu garsu).

Kompozitoriaus Antano Kučingio kamertonas. Nuotraukos autorė Eglė Adomulytė. Kauno miesto muziejaus fondai

XX a. pradžioje Lietuvoje išpopuliarėjo kanklės – buvo mokomasi skambinti būreliuose ir vieni iš kitų. Atsirado daug pradedančių kankliuoti, seniau jokiais instrumentais negrojusių žmonių, kuriems susiderinti instrumentą buvo sunki užduotis. Ypač sudėtinga suderinti tuos instrumentus, kuriuose vienam garsui skirtos dvi ar daugiau stygų. Tokiais atvejais kankles derindavo meistras ar mokytojas, pats muzikantas paprastai to nedarydavo, nors instrumentas ilgainiui ir išsiderindavo.

Vis dėlto ir seniau būta įvairių bandymų palengvinti instrumentų derinimą. Tautinės muzikos skyriuje saugomos eksperimentinės meistro Jono Pontažio apie 1928–1930 metus pagamintos kanklės, turinčios papildomą stygą, kuri, kaip manoma, yra skirta instrumentui derinti (suderinus šią stygą pagal kamertoną, užspaudžiant ją pažymėtose vietose, išgaunami visi kiti kanklių garsai, taigi, naudojantis šia styga, lengviau suderinti visas kankles).

Kanklės. Pagamino Jonas Pontažis 1928–1930 metais. Nuotraukos autorė Eglė Adomulytė. Kauno miesto muziejaus fondai

XX a. viduryje muzikos instrumentams suderinti naudoti aparatai, kurie skleisdavo reikiamo aukščio garsą. Toks yra Vilniuje sumeistrautas derinimo aparatas su užrašu „Quarztone“, naudotas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos liaudies instrumentų skyriuje. Aparatas skleidžia reikiamus muzikos garsus dviejų oktavų diapazonu. Toks aparatas labai palengvino mokytojų darbą, nes prieš repeticijas ar koncertus reikėdavo suderinti kelias ar keliolika koncertinių kanklių, turinčių po 29 stygas.

Savadarbis derinimo aparatas su užrašu „Quarztone“, naudotas 1980–2000 metais Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos liaudies instrumentų skyriuje. Nuotraukos autorė Eglė Adomulytė. Kauno miesto muziejaus fondai

Šiais laikais suderinti muzikos instrumentą tapo visai nesudėtinga – esama įvairių tam skirtų elektroninių prietaisų arba naudojamasi į mobilųjį telefoną instaliuojamomis programėlėmis. Vis dėlto dažniau muzikuojant, derinant muzikos instrumentus, lavėja net ir pradedančio muzikanto klausa, ir laikui bėgant išmokstama susiderinti savo instrumentą.

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė dr. Laura Lukenskienė

FacebookMessengerEmailTwitterCopy Link