Kauną galima vadinti lietuviškojo radijo sostine. Būtent čia įrengtoje radijo stotyje 1926 m. birželio 12 d. suskambėjo pirmieji į eterį nuskrieję žodžiai: „Alio, Alio. Kalba Kaunas. Lietuva.“ Laikui bėgant radijo aparatai tapo visų geidžiama preke.
1935 m. Kaune pradėjo veikti mažai žinomas pirmasis ir vienintelis tarpukario Lietuvoje radijo fabrikėlis „Karadi“. Jo įkūrėjas buvo kaunietis Isaaka Kaplanas, o pačiame fabrikėlyje dirbo tik 15 žmonių.
Lietuvą okupavus, 1952 m. radijo imtuvų gamyba vėl grįžo į Kauną. Čia, dar nebaigtoje statyti Prisikėlimo bažnyčioje, buvo atidaryta viena didžiausių Kauno įmonių – Kauno radijo gamykla. Iš pradžių ji vadinta Kauno radijo fabriku, o nuo 1980 m. gavo „Bangos“ pavadinimą. Pirmieji radijo gamyklos gaminiai buvo 1956 m. pagaminti lempiniai televizorių kanalų jungikliai.
Likvidavus vieną iš Maskvoje veikusių fabrikų, į Kauno radijo gamyklą buvo perkelta radijo imtuvo „Majak“ (1956) gamyba. Jau 1958 m. buvo pagaminta pirmoji lietuviška radiola „Daina“ su integruotu patefonu. Vėliau pasaulį išvydo magnetolos „Neringa“ (1959), „Vaiva“ (1962), „Minija“, „Minija-2“, „Minija-3“, Minija-4“ (1963–1967) ir „Nidos“ (1973) eksperimentinė versija. Reikia paminėti ir 1973 m. sukurtą radiolą-magnetolą „Lietuva“, kuri nebuvo patvirtinta masinei gamybai. „Lietuva“ modelis įdomus tuo, kad tai buvo „trys viename“ – radijo imtuvas, plokštelių grotuvas ir magnetofoninis blokas vienoje dėžėje. Populiariausia preke tapo visi keturi „Minijų“ modeliai. Deja, ketvirtoji „Minija“ buvo ir paskutinis Kauno radijo gamykloje pagamintas radijo imtuvas. Nuo 1973 m. gamykla pradėjo gaminti mažagabaričius nešiojamuosius nespalvoto vaizdo televizorius „Šilelis“.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkė Lina Mikalkėnaitė
