Juozas Gruodis – gamtos vaikas
Didžio talento kompozitorius ir gilus mąstytojas Juozas Gruodis nepaprastai mylėjo bei jautė gamtą. Nuo pat mažens jis klausėsi paukščių giesmių ir iš jų mokėsi, klausėsi graudaus vilkų kaukimo bei jų gailėjo. Mokėjęs gerai plaukti ir vasarą mėgęs leisti laiką prie upelio, dar mažas būdamas, Juozukas gaudydavo žuvis tik rankomis – kad ir nedaug sugaudavo, bet meškerės nenaudodavo.
Ir suaugęs J. Gruodis stengdavosi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Jis pats sakydavo kaime visad esąs darbingesnis nei mieste. Mėgo kaimo erdvę, puikų orą, kuriuo taip lengva kvėpuoti, gamtą ir kaimo žmones, svajojo visam laikui apsigyventi kaime. Nenuostabu, kad ir gyventi pasirinko tuo metu atokesnę nuo miesto vietą. Kai apie 1930 metus buvo pradėti dalinti sklypai nusipelniusiems Lietuvai žmonėms, vienas iš jų buvo skirtas ir Juozui Gruodžiui. Įdomus sutapimas, kad pavasarį Juozas ir Stasė Gruodžiai ateidavo į tą patį sklypą pasigrožėti puikiu vaizdu nuo aukšto Neries kranto, paklausyti varnėnų bei lakštingalų. Nusprendę, kad tai puiki vieta kūrybai, naujieji sklypo savininkai pradėjo statyti jame namą. Namas taip pat turėjo būti ne bet koks. Gruodis norėjo gyventi tik mediniame name, nes medis turi savo istoriją, skeidžia garsus, yra tarsi gyvas.
J. Gruodis taip pat jautė begalinę meilę gyvūnams, todėl namuose niekad jų netrūko. Jis nuolat klausėsi ir bandė atkartoti savo muzikoje paukščius. Be to, laikė šunis – Dingą, Aitvarą ir Dizelį. Šunys buvo labai dideli ir galėjo pasirodyti baisūs svečiams, bet Gruodis nenorėjo varžyti gyvūnų laisvės, todėl visa didžiulė Gruodžių sodybos teritorjia buvo aptverta tvora, o prie įėjimo įtaisytas skambutis. Atėjęs svečias paskambindavo ir tik tada šunys buvo uždaromi į voljerus, o svečias – įleidžiamas.
Gyvūnai Gruodžių namuose jautėsi labai puikiai. Šunys ne tik laisvi lakstė lauke, bet galėjo eiti ir į kompozitoriaus kabinetą. Ypač tai mėgo daryti Dizelis, meiliai vadinamas „Dis“. Bet lygiai taip pat kompozitoriaus kompaniją mėgo ir Gruodžių auginama ožkytė. Todėl dažnai tarp šuns ir ožkos kildavo konfliktai dėl Gruodžio dėmesio, ypač dėl vietos ant sofos šalia jo…
Dar vienas kompozitoriaus pomėgių – „smulki bitininkystė“. Bitės gyveno balkone šalia Gruodžio kabineto. Muzikas mėgo įlipti į balkoną per langą, pasilipdamas ant trinkos (ji ir dabar saugoma J. Gruodžio kabinete) ir mėgautis bičių draugija. J. Gruodžio žmona Stasė savo atsiminimuose rašė, kad muzikas mėgdavo bičių ūžimo klausytis, o bitės jo negeldavo.
Viename iš savo dienoraščių Stasė Gruodienė apie savo vyro ir gamtos santykį rašė: „Nežinau, ar sutikau kada tokį žmogų, kuris taip jaustų, mylėtų gamtą kaip Gruodis. Tokia jo didelė meilė miškui, laukams, ežerams, upėms, ypatingai ežerams, kad taip mokėtų betarpiškai gėrėtis saulėlydžio atspindžiais, paukščių balsų moduliacijomis. Labiausiai mylimi Gruodžio miškai – pušynai. Jam gražiai jie ošia, jam kvepia jie“.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus vedėja Natalja Kaminskaitė-Kurlavičienė
