Kipras Petrauskas ir Lietuvos-Latvijos vienybės idėjos
Latvijai švenčiant 102 metų nepriklausomybės paskelbimo sukaktį, norime papasakoti apie Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų skyriuje saugomą eksponatą, kuris liudija tarpukariu plėtotus glaudžius kultūrinius mūsų šalių ryšius.
Iš pirmo žvilgsnio šis eksponatas gali pasirodyti ne itin iškalbingas. Tai žurnalo „Latvijas Saule“ 1927 metų numerių komplektas: šeši vienetai, įrišti į kartono viršelius, aptrauktus impregnuotu samanų spalvos audiniu. Viršuje pritvirtinta austinė juostelė – lapų skirtukas. Šis leidinių komplektas į muziejų pateko kartu su Kipro Petrausko biblioteka, o ant pirmo numerio viršelio matome žurnalo redaktoriaus Eduardo Paeglės dovanojimo įrašą latvių kalba: „Augsti god. K. Petrauska Kungam Patiesi cienīdams Ed. Paegle“ („Didžiai gerbiamam ponui K. Petrauskui Su tikra pagarba, Ed. Paeglė“).
Latvijas Saule, nr. 49-50, 1927 m. Su redaktoriaus Eduardo Paeglės dovanojimo įrašu Kiprui Petrauskui. Kauno miesto muziejaus fondai
Meno ir senovės žurnalas „Latvijas Saule“ buvo leidžiamas Rygoje 1923–1931 m. Jo tikslas buvo skatinti latvių meno vystymąsi ir senovės tyrinėjimą, ypatingą dėmesį skiriant latvių liaudies taikomajam menui. Jame publikuota latvių archeologijos, etnografijos ir tautosakos medžiaga, dalis straipsnių skirti lietuvių etnografijai. Pirmųjų dviejų numerių redaktorius buvo Ernestas Brastinis (1892–1942), išgarsėjęs tuo, kad įkūrė ir vadovavo Dievturių draugijai, gaivinusiai senąjį latvių tikėjimą. Vėliau žurnalą redagavo ir straipsnius į jį rašė pats jo steigėjas Eduardas Paeglė (1876–1960) – pedagogas, publicistas, leidėjas, įkūręs etnografinį „Latvijos saulės“ muziejų (nacionalizuotas 1940 m.).
Eduardas Paeglė. Fotografija iš 1920 m. išduoto paso. www.historia.lv
Žurnalo 1927 metų numeriuose taip pat randame iliustracijų su lietuvių liaudies meno pavyzdžiais. Vienas straipsnis pasakoja apie tų metų gegužės pradžios kelionę į Vilnių, kuomet E. Paeglė apsilankė J. Basanavičiaus bute ir miesto istorijos muziejuje. Šiame straipsnyje Vilniaus praeitis aprašoma iš baltų genčių istorijos perspektyvos, o apie susitikimą su neįvardintu Lietuvių mokslo draugijos nariu („redaktoriumi ponu K.“) atsiliepiama, kad „buvau priimtas taip nuoširdžiai, kaip tai sugeba tik lietuviai“.
Tačiau mūsų atveju įdomiausias 57-58 numeryje paskelbtas straipsnis apie ilgesnę rugsėjo mėnesio kelionę po Lenkijos, Lietuvos ir Vokietijos (Rytų Prūsijos) muziejus. Jos metu E. Paeglė iš Vilniaus traukiniu nuvyko iki Kamenkos stotelės, o iš ten į Gervėčius (dab. Baltarusija), kaip pats rašo, „seniai nusižiūrėtą, kalbiškai ir etnografiškai įdomų, lietuvių kalbos tyrinėtojams žinomą… kaimą“. Čia jis apsigyveno mokyklos pastate, susipažino su vietos kunigu. Kaip rašoma straipsnyje, „dainų mėgėjus (dziesmu draugus) galėtų sudominti, kad garsus lietuvių dainininkas Kipras Petrauskas jaunystę praleido Gervėčiuose ir kartu su savo broliu giedojo gražios gotikinio stiliaus bažnyčios chore. Gyveno mažame namelyje gatvių sankryžoje“.
Gervėčių bažnyčia ir iki šių dienų neišlikęs namelis, kuriame gyveno Kipras Petrauskas. Priešais jį sustojusios vietos mokytojos, kurios svetingai priėmė E. Paeglę jo kelionės metu (Latvijas Saule, nr. 57-58, 1927 m., p. 641)
Tikėtina, kad būtent dėl šio Gervėčių aprašymo ir iliustracijos žurnalo „Latvijas Saule“ 1927 metų komplektas buvo padovanotas Kiprui Petrauskui. Jo gyvenimo Gervėčiuose faktas neužmirštas ir aprašant E. Paeglės kelionę latvių laikraštyje „Zemkopis“ (1927 10 19).
Galbūt jau šioje ankstyvoje jaunystėje glūdi pirmosios K. Petrausko ryšių su Latvija užuomazgos. Kai Kiprui buvo devyneri, vyresnysis brolis Mikas pasiėmė jį kartu su savimi į Obelius prie Latvijos sienos. Čia galima buvo dažniau sutikti latvių (pačiame Obelių valsčiuje, 1923 metais surašymo duomenimis, jų gyveno 75) ar Latvijoje tarnavusių žmonių, per sieną pasiekdavo lietuviška spauda, netoli buvo ir Daugpilio miestas. Po kelių metų Mikas persikėlė dirbti vargonininku į Gervėčius, vėliau jį pasekė ir Kipras. Mikui 1901 m. išvykus į Peterburgo konservatoriją mokytis, Kipras pats pradėjo vargoninkauti, vadovauti chorui ir orkestrui (B. Sruoga, V. Žadeika, Kipras Petrauskas, Kaunas, 1929, p. 64-72).
Po beveik dvidešimties metų mokslų ir karjeros, 1920 m. grįžęs iš Peterburgo į Lietuvą ir netrukus pradėtas tituluoti „lietuvių operos tėvu“, Kipras Petrauskas neretai pasirodydavo Latvijos ir Estijos scenose. Jam ir kitiems lietuvių dainininkams bei kompozitoriams daug dėmesio skyrė latvių spauda, kurioje buvo raginama K. Petrauską vadinti ne buvusiu Peterburgo Marijos teatro, o lietuvių operos solistu. Abiejų baltiškų tautų tarpusavio ryšiais ypač džiaugėsi ir juos skatino Latvių-lietuvių vienybės draugija, įkurta 1921 m. Rygoje, bei analogiška Lietuvių-latvių vienybės draugija, įsteigta 1923 m. Kaune.
Laikraščių žinutėse šmėžuoja egzaltuotos tarpusavio pagarbos ženklai. Antai jose paminėta, kad 1924 m. kovo 15 d. Kaune buvo demonstruojama opera „Rigoletto“ (aut. G. Verdi), kurioje vaidmenis atliko du didieji lietuvių ir latvių operos solistai – Kipras Petrauskas ir Adolfas Kaktinis. Pastarajam Lietuvių-latvių vienybės draugijos vardu buvo įteiktas laurų vainikas su abiejų tautų spalvų kaspinais ir sveikinimo žodžiais abiem kalbomis. Priduriama, kad draugija priėmusi A. Kaktinį į savo garbės narių sąrašą („A. Kaktiņa triumfs Kauņā“, Latvis, nr. 749, 1924 03 18).
Latviai nuo lietuvių neatsiliko ir tų pačių metų gruodžio mėnesį laurų vainiką įteikė K. Petrauskui. Latvių dienraščių žinutes apie dainininko gastroles latvių nacionalinėje operoje išvertė ir perspausdino dienraštis „Lietuva“: „Būdamas karštas latvių lietuvių tautų susijungimo rėmėjas, Petrauskas pasiruošęs visuomet savo prisidėjimu remti taip pat latvių muzikos meną. Dainininkas žada išmokti kelias partijas latviškai. Vakar „Traviatoj“ svečias dainavo lietuviškai, bet dažnai skambėjo ir latvių žodžiai. […] Spektaklio pabaigoj latvių lietuvių vienybė įteikė svečiui Petrauskui laurų vainiką su kaspinu, kurs specialiai išdabintas latvių ir lietuvių užrašais“ (Lietuva, nr. 278, 1924 12 09). Latvių-lietuvių vienybės draugijos vardu vainiką įteikė Paeglė (Latvijas Vēstnesis, nr. 275, 1924 12 03). Tai galėjo būti draugijos veikloje dalyvavęs inžinierius, miškininkas Talivaldis Paeglė, kaip ir „Latvijas Saule“ redaktorius Eduardas Paeglė, kilęs iš Rūjienos, tad galimai pastarojo giminaitis.
Kipras Petrauskas Levko vaidmenyje. Opera „Gegužės naktis“ (aut. N. Rimskis-Korsakovas). Ryga, 1921 m. Kauno miesto muziejaus fondai
1927 metų vasario 8 dieną Latvių-lietuvių vienybės draugijos susirinkime Rygoje buvo nuspręsta garbės nariais skelbti „žilagalvį lietuvių tautos kovotoją“ Joną Basanavičių, dainininką Kiprą Petrauską ir draugijos valdybos narį, Latvijos lietuvių veikėją kun. Aleksandrą Juodvalkį (Latvis, nr. 1601, 1927 02 09).
Deja, numatyto kito posėdžio J. Basanavičius nesulaukė – jis mirė vasario 16 dieną Vilniuje. Dėl to suplanuotame kovo 27 d. draugijos susirinkime kaip „ryškiausi abiejų tautų suartėjimo rėmėjai“ garbės nariais paskelbti tik K. Petrauskas ir A. Juodvalkis (Pirmdiena, nr. 108, 1927 03 28).
Įdomu, kad K. Petrausko ir žurnalo „Latvijas Saule“ vardus latviška tematika dar sykį apjungė viename 1925 metų dienraščio „Lietuva“ puslapyje, kur cituojama latviška spauda, aprašanti K. Petrausko spektaklius Liepojos operoje, o šalia Petras Ruseckas pristato vieną minėto latvių žurnalo numerį, darydamas išvadą: „Geistina, kad šis taip gražus ir įdomus žurnalas pagaliau pasirodytų mūsų gatvėse“ (Lietuva, nr. 44, 1925 02 24).
Nors žurnalas tuo metu, kaip svajojo P. Ruseckas, plačiau Lietuvos skaitytojų tarpe ir nepasklido, tačiau jo egzemplioriai atsidūrė Latvių-lietuvių vienybės draugijos garbės nario dainininko Kipro Petrausko bibliotekoje, o vėliau – Kauno miesto muziejuje.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius
