Kai šiandien vartome žurnalus su žymių (arba tokiais norinčių būti) žmonių istorijomis, iliustruotomis gausiomis nuotraukomis, kartais turbūt pagalvojame, jog anksčiau žmonės buvo kuklesni ir korektiškesni, tačiau tikriausiai tokie pat smalsūs. Įdomu juk, kas kaip gyvena. Tad šiandien žurnalisto lydimi leidžiamės į svečius pas kompozitorių Juozą Gruodį, Felikso Vizbaro projektuotame name gyvenusį nuo įsikėlimo 1932 m. iki pat mirties 1948 m.
Kuris periodikos leidinys sau tai leido? Ogi savaitinis radijo žurnalas „Bangos“, ėjęs 1932 metais ir teikęs plačią kultūrinę panoramą. J. Gruodis buvo vienas iš rubrikos „Mūsų menininkai namie“ herojų. 45 numeryje, be išsamios lietuviškos ir užsieninės radijo programos, spausdintas J. Marcinkevičiaus apsakymas „Radio už mūro sienos“, perpasakotas filosofo Pauliaus Robesono straipsnis „Europos menas seka Afrika“, straipsnis apie Šv. Trejybės bažnyčią „Paminklai, apie kuriuos mažai žinome“, tekstai apie kintančią pasaulio geografiją, žuvusius Lietuvos miestus, pasakojimas „Titanų karas, arba brangiai kaštavusi uošvė“ (kontroversiškos antraštės ir tuomet buvo mėgstamos!), kritiškos vaikų mintys apie suaugusiuosius, ir skaitytojų laiškai, kuriuose pateikiami komentarai apie lietuvių kalbą (o kaipgi be kalbininkų?).
Leidinyje taip pat apžvelgiamos naujai išleistos knygos, anonsuojami kultūros ir sporto renginiai, kino filmai, pateikiama patarimų, kaip fotografuoti. Beveik visas puslapis skirtas V. Jakubėno rubrikai „Garsų pasaulyje“, kurioje jis pristato muzikinę radijo programą, plačiau aprašydamas autorius ir stilius.
Taip pat šiame numeryje pateikiamas ir pasakojimas, kaip gyvena kompozitorius J. Gruodis. Tuo metu Juozo ir Stasės Gruodžių namai buvo toli nuo miesto triukšmo – žurnalistas aprašo, kad kelią jam parodė „buvusios tvirtovės rangytu plentu“ rogutėmis besivažinėjantys vaikai. Namas pasirodo didelis ir puošnus, tenka ilgokai skambinti, o pirmas jį pasitinka didelis šuo. Ponai Gruodžiai dar nebaigę įrengti namo – statybos baigtos neseniai, o erdvus kompozitoriaus kabinetas dar neįrengtas.
Beje, žurnalistas neatskleidžia jokios intymios informacijos, o gan detaliai pasakoja J. Gruodžio biografiją – Zarasų krašte prabėgusią vaikystę, fisharmonijas dariusį tėvą, keturiolikos pradėtą vargonininko darbą, mokslus Rokiškyje, Mintaujoje (Jelgava), balso praradimą ir reumatizmą, vargonavimą su būsimu kompozitoriumi J. Karosu, rimtesnes studijas Maskvos konservatorijoje, Jaltoje ir galiausiai Leipcigo konservatorijoje, po kurios kelerius metus dirbo Valstybės teatro dirigentu, o straipsnio išėjimo metu jau buvo Valstybinės muzikos mokyklos direktoriumi ir turėjo kompozicijos klasę. Straipsnio autorius pateikia ir svarbesnius J. Gruodžio kūrinius.
Regis, žurnalistas pas Gruodžius užtruko ilgokai, nes rašo išėjęs jau į naktį, per rūką nesimatė net per kelis žingsnius, visur buvo balta ir tylu.
Apsidairau, tačiau čia, lyg kur nors Lietuvos vidury eitum tuščiu vieškeliu. Jokio miesto ženklo“, ir prisimena, jog „į šį užkampį“ J. Gruodį atvijo noras būti arčiau gamtos ir „nejausti to slėgimo, kurio pilnas miestas.
Deja, žurnale publikuota tik J. Gruodžio ir namo eksterjero nuotrauka, nėra jokių interjero detalių. Taip pat nė žodžiu neužsimenama apie žmoną – ištikimąją Stasę Gruodienę. Bet Jūs tikriausiai norėtumėt sužinoti? Tad apsilankykite.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
