Kovotojas už baltarusių tautinį atgimimą, istorikas ir publicistas Vaclavas Lastouskis
„Smyk biełaruski“, „Dudka biełaruskaja“, „Biełaruski piesiennik“ – tai tik keletas leidinių iš serijos „Biełaruskaja kniznia“, išleistų Vilniuje daugiau nei prieš šimtą metų, 1918-aisiais. Šiandien, stebėdami ir palaikydami baltarusių tautos kovą už pilietines teises ir laisves, ir prisimindami Lietuvos kovas dėl nepriklausomybės, kartu prisimename ir bendrą istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Marijos ir Vaclovo Lastouskių šeima buvo vieni tų, kuriuos sujungė bendra mūsų tautų istorija ir noras išsivaduoti iš Rusijos priespaudos.
Kovotojas už baltarusių tautinį išsivadavimą, politikas, istorikas ir publicistas Vaclavas Lastouskis (Vaclav Lastouski, 1883–1938) yra laikomas ir vienu iš baltarusių istoriografijos pradininkų. Studijuodamas Sankt Peterburge jis susipažino ir susituokė su feminizmo judėjimo pradininke Lietuvoje Marija Ivanauskaite (1872–1957), viena iš seserų, vėliau rašiusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.
Didesnė V. Lastouskio gyvenimo dalis susijusi Lietuva – Vilniumi ir Kaunu. Nemaža jo veiklos dalis pažymėta žodžiu „pirmasis“. Nuo 1909 metų jis dirbo Vilniuje 1906–1915 metais ėjusiame pirmame baltarusių iliustruotame laikraštyje „Naša Niva“ („Mūsų dirva“), kurią leido baltarusių socialistinė hramada, redagavo baltarusišką laikraštį „Goman“ („Triukšmas“). 1910 metais Vilniuje išleista viena pirmųjų baltarusių istorijos knygų „Karotkaja historyja Biełarusi : z 40 rysunkami“ („Trumpa Baltarusijos istorija su 40 piešinių“).
Muziejuje saugomas vienas iš jo leistos serijos „Biełaruskaja kniznia“ („Baltarusiškas knygynas“, spaustuvė „Znič“, 1918 m.) leidinių, baltarusių dainynas „Biełaruski piesiennik“, tačiau ir kiti serijos leidiniai verti pristatymo.
Baltarusiškas dainynas „Biełaruski piesiennik“ su natomis, skirtas liaudies ir mokyklų chorams, be fortepijono pritarimo, iš V. Lastouskio leistos serijos „Biełaruskaja kniznia“, Vilnius, 1918 metai. Kauno miesto muziejaus fondai
Nr. 1. Kunigo, baltarusių tautinio atgimimo šauklio Jano Semaškevičiaus (1883–1956), rašiusio pseudonimu Janka Bylina, eilėraščių ir pasakėčių knyga „Na pryzbie“ („Prie prietrobio“).
Nr. 2. Baltarusių literatūros klasiko, 1863 metų sukilimo dalyvio Francišako Boguševičiaus (1840–1900), rašiusio pseudonimais Macej Buračok ir Symon Reuka z pad Barysava, vienos iš pirmųjų knygų „Smyk białaruski“ („Baltarusiškas strykas“, pirmas leidimas 1894 m., Poznanė) pakartotinis leidimas, paskelbtas pseudonimu Symona Reŭki s pad Barysawa.
Nr. 3. Pirmoji Francišako Boguševičiaus knyga „Dudka biełaruskaja“, paskelbta pseudonimu Macieja Buraczka (pirmas leidimas Krokuva, W. L. Anczyc, 1891 m.).
Nr. 4. V. Lastouskio surinktų dainų tekstai „Prypieŭki: (pieśni-piesień), sabraŭ i wydaŭ W. Łastoŭski“.
Nr. 5. Baltarusių tautinio išsivadavimo dalyvės, poetės Aloizos Paškievič-Kairienės (1876–1916), Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio žmonos eilėraščiai „Skrypka biełaruskaja“ („Baltarusiškas smuikas“), pasirašytas pseudonimu Ciotka ir tikra pavarde (Aloiza s Paškiewičou Kiejrysowaja). Apie A. Paškievič-Kairienę pasakojama „Muziejaus trečiadienio“ rubrikoje.
Nr. 6. Muziejaus fonduose saugomas baltarusiškas dainynas „Biełaruski piesiennik“ su natomis, skirtas liaudies ir mokyklų chorams, be fortepijono pritarimo (pirmas leidimas 1911 m.). Šis kuklus leidinys ypatingas – jį sudarė ir lenkų kompozitorius bei dirigentas Ludomiras Michałas Rogowskis (1881–1954), išleido baltarusis V. Lastouskis, o vieną iš aštuonių dainų, „Oj, pajdu ja luham, luham“, harmonizavo lietuvis kompozitorius, chorų dirigentas ir pedagogas Stasys Šimkus (1887–1973), mokęsis ne tik Varšuvoje, bet ir Sankt Peterburge, kur vadovavo lietuvių ir baltarusių chorams.
Baltarusiško dainyno „Biełaruski piesiennik“ nugarėlėje nurodyti V. Lastouskio leidiniai. Vilnius, 1918 metai. Kauno miesto muziejaus fondai
1918 metais išleisti dar keli V. Lastouskio darbai: knygelė „Што трэба ведаць кожнаму беларусу?“ („Ką reikia žinoti kiekvienam baltarusiui“, Minskas), baltarusiškas elementorius „Niezabudka : pieršaja paśla lementara Čytanka, złažyů i wydaů W. Łastoůski“, (antras leidimas, Vilnius); antras elementorius „Siejbit : druhaja, paśla lementara, čytanka dla pačatkowych škoł“ (Vilnius).
V. Lastouskis aktyviai dalyvavo politikoje. 1918–1919 metais buvo Vilniaus baltarusių rados narys, nuo 1918 jos atstovas Baltarusijos radoje, dalyvavo paskelbiant Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybę (1918 03 25).
Deja, jos nepriklausomybė nutrūko 1919-aisiais, šalį okupavus sovietams. Taip pat buvo Lietuvos tarybos narys.
V. Lastouskis po lenkų valdžios kalinimo Vilniuje persikėlė į Kauną. Čia kartu su Klaudijumi Duž-Dušanskiu 1923–1927 metais leido mėnesinį literatūros, kultūros ir pilietinio gyvenimo (месячнiк лiтэратуры, культуры i грамадзкага жыцьця) laikraštį „Kryvič“ („Krivičius“). Su K. Duž-Dušankiu Kaune išleido geometrijos ir trigonometrijos terminų žodyną „Слоўнік геаметрычных і трыганаметрычных тэрмінаў і сказаў“ (Kaunas, 1923). Taip pat V. Lastouskis parengė rusų–baltarusių žodyną „Падручны рaсiйска-крыўскi (беларускi) cлоўнiк“, В. Ластоўскi, Коўна : Выданьне мiнiстэрства Беларускiх спраў ў Лiтве (Коўна : друк. А. Бака), 1924), išleido baltarusių knygos nuo X a. pab. iki XIX a. pr. istoriją „Гiсторыя беларускай (крыўскай) кнігі спроба паясьнiцельнай кнiгопiсi ад канца X да пачатку XIX стагодзьдзя / апрацаваў В. Ластоўскі, Коўна : коштам Беларускага цэнтру ў Літве, 1926 (Коўна : друк. Сакалоўскага і Лана)“.
1927 metais V. Lastouskis vis dėlto drįso atvykti į sovietinę Baltarusiją. Ten dirbo valstybinio muziejaus direktoriumi ir net tapo Baltarusijos mokslų akademijos sekretoriumi. Tačiau jo veikla Baltarusijoje buvo trumpa – jau po kelerių metų, 1930-aisiais, jis buvo suimtas ir 1931–1936 metais kalintas tremtyje Saratove.
1937 metais kovotojas už baltarusių tautinį išsivadavimą Vaclavas Lastouskis sušaudytas. Panaši lemtis ištiko ir daugelį kitų kovotojų už savo, baltarusių, tautą – sovietų valdžios nurodymų jie buvo represuoti, sušaudyti, jų veikla ignoruojama ir slepiama, ir tik vėliau, praėjus daugeliui metų, prisimenami ir įvertinti.
Lietuva, kurios šviesuomenė sovietinės valdžios taip pat buvo represuojama, žudoma ar visiškai pamirštama, tai prisimena. Tai sunku pamiršti – ypač šiandien.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
