Kur nuveda knyga
Bendra lietuvių–lenkų istorija visuomet buvo sudėtinga tema. Ypač Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, kai buvo okupuotas ir prie Lenkijos prijungtas Vilniaus kraštas. Suprantama, tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių nevyko jokie diplomatiniai santykiai. Tik XX a. ketvirtame dešimtmetyje, didėjant karo su Vokietija grėsmei, Šiaurės ir Vidurio Rytų valstybėms jungiantis į bendrą bloką, aktyviai raginant užsienio šalims ir atsiradus santykių sureguliavimo šalininkų Lietuvoje, po 1938 metų Lenkijos ultimatumo buvo užmegzti diplomatiniai santykiai.
Žiauraus ir daugybės aukų pareikalavusio karo išvakarėse, Varšuvoje, Lietuvių draugų draugijos (Związek Przyjaciół Litwy) pastangomis 1939 metais lenkų kalba buvo išleista Julios Wichert-Kajruksztisowos (Julija Vichertaitė-Kairiūkštienė, 1864–1949) sudaryta „Lietuvių poezijos antologija“ („Antologia poezji litewskiej“).
Poetė, vertėja Julia Wichert-Kajruksztisowa buvo lietuvių pedagogo Juozo Kairiūkščio (1855–1937) žmona, gydytojo Jono Kairiūkščio, dailininkų ir dailėtyrininkų Vytauto Kairiūkščio ir Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės motina. Juozas Kairiūkštis dėstė Seinuose, vėliau Veiverių mokytojų seminarijoje, iš Lietuvos ištremtas už dalyvavimą 1905–1907 metų revoliuciniuose įvykiuose. Dėstė Jendžèjuvo (Jędrzejów), Vilniaus, Voronežo gimnazijose, 1919–1927 (iki uždarymo) buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius. J. Wichert-Kajruksztisowa eilėraščius pradėjo rašyti tik sulaukusi keturiasdešimties, išleido eilėraščių rinkinius „Błędne ognie“ („Žaltvykstės“, Vilnius, 1924) ir „Kwiaty i chwasty miłości“ (Meilės gėlės ir piktžolės, Vilnius, 1925).
Būtent šie du poezijos rinkiniai saugomi Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose, su autorės dedikacija dovanoti poetei Elenai Žalinkevičaitei-Petrauskienei, rašiusiai Alės Sidabraitės pseudonimu.
Abiejuose rinkiniuose yra dovanojimo įrašai. Knygelės „Blędne ognie“ įrašas skelbia: „Poetei ir literatei p. A. Sidabraitei-Petrauskienei – autorė. „Akimirka tų neaiškių troškimų, kai dvasia virš horizonto nuskrenda, tavęs amžinai ilgiuosi, „siela nepalytėta“ (Poetce i literatce p. A. Sidabraite-Piotrowskiej – autorka / „A chwile tych pragnień niejasnych, Gdy duch nad poziomy ulata Jest wieczną za tobą tęsknotą – „Anima immaculata.“).
Knygelės „Kwiaty i chwasty miłości“ įrašas – „p. Alei Sidabraitei-Petrauskienei, poetei ir literatei, artimesniam mano sielos pažinimui dovanoja autorė. „Kai gyvenimas mums supina meilės sapnų pasaką, rankos sparnais pavirsta“ (P. Ali-Sidabraite-Piotrowskiej poetce i literatce, dla bliższego poznania mego ducha, ofiaruję / autorka. „Gdy życie nam splata bajkę snów miłośną ramiona – w skrzydła rosną!“).
Tačiau labiausiai lietuvių kultūrai poetė nusipelnė parengdama lietuvių poezijos antologiją. J. Wichert-Kajruksztisowa lietuvių poetų eiles atrinko, išvertė, parengė biografinius duomenis ir parašė įvadinį tekstą apie lietuvių literatūros raidą, įžangą parašė rašytojas ir literatūros kritikas Artur Górski (1870–1959).
Antologijoje – 9 lietuvių liaudies dainos ir 75 lietuvių poetų eilės, tarp jų – Vinco Kudirkos Tautiška giesmė ir „Ne tas yra didis“. Tai yra vienas iš keleto Tautiškos giesmės vertimo į lenkų kalbą publikavimų iki Antrojo pasaulinio karo. V. Kudirkos, kuris į lietuvių kalbą vertė A. Mickevičiaus, J. Słowackio, A. Asnyko, M. Kanopickos kūrinius, Tautiško giesmės vertimas į lenkų kalbą buvo publikuotas kelis kartus: 1908 m. Vilniuje 1908–1914 metais ėjusiame iliustruotame žurnale lenkų kalba „Litwa“ („Lietuva“), kurį redagavo Mečislovas Davainis-Silvestravičius, jo vertimą „Hymn narodowy“ publikavo poetė, vertėja ir vadovėlių lenkų mokykloms autorė Stefania Jabłonska (Stefanija Strazdaitė-Jablonskienė, 1861–1936). Kiek patobulintas vertimas buvo publikuotas jos sudarytoje antologijoje „Poezje odradzającej się Litwy“ („Atgimstančios Lietuvos poezija“), išleistoje Seinuose 1911 metais (ir susilaukusioje carinės valdžios persekiojimo), lenkiškuose Kauno laikraščiuose „Litwa“ 1920 metais ir „Nowiny“ („Naujienos“) 1924 m. Šis vertimas yra ir J. Wichter-Kajrukstisowos antologijoje.
Antologijoje pateikta plati lietuvių poezijos panorama nuo Kristijono Donelaičio iki 1939 metų, o kartu ir istorinis-kultūrinis kontekstas: daugybės jaunų Pirmosios Lietuvos Respublikos poetų pavardžių neliko iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, autorius ištrėmus ar jiems pasitraukus į Vakarus, kiti jų sovietmečiu visiškai pakeitė kūrybos vagą.
Žemiau pateikiame poetų, kaip jie nurodyti antologijoje, sąrašą.
Antologijoje publikuoti Kristijono Donelaičio, Dionizo Poškos, Antano Strazdo, Simono Stanevičiaus, Kajetono Aleknavičiaus, Antano Baranausko, Antano Vienožinskio, Vinco Kudirkos, Jono Mačio-Kėkšto, Prano Vaičaičio, Jono Mačiulio-Maironio, Adomo Dambrausko-Jakšto, Motiejaus Gustaičio, Liudo Giros, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Mykolo Vaitkaus, Juozo Mikuckio, Vinco Mykolaičio-Putino, Kleopo Jurgelionio-Kalėdų Kaukės, Juliaus Janonio-Vaidilos Ainiaus, Edmundo Steponaičio, Zigmo Gaidamavičiaus-Zigmo Gėlės, Adomo Juodojo-Lasto, Fausto Kiršos, Balio Sruogos, Pumpuro, Petro Vaičiūno, Kazio Binkio, Juozo Butkaus-Butkų Juzės, Juozo Rainio, Bronės Buivydaitės-Tyrų Duktės, Juozo Tysliavos, Stasio Santvaro, Salio Šemerio (tikr. Saliamonas Šmerauskas), Antano Rimydžio, Teofilio Tilvyčio, Juozo Žlabio-Žengės, Kazio Borutos, Vytauto Montvilos, Kazio Jakubėno, Alfonso Jakubėno, Vlado Suchockio, Antano Venclovos, Leono Skabeikos, Salomėjos Bačinskaitės-Salomėjos Nėries, Kazio Inčiūros, Juzės Liudos Augustaitytės-Vaičiūnienės, Alės Sidabraitės (eilėraščiai „Jedziemy na grzyby“ („Važiuojame grybauti“), „Moja pieśń“ („Mano daina“), „Twoje oczy“ („Tavo akys“) ir „O nędzarzu“ („Apie vargšą“)), Petro Karužos, Antano Miškinio, Jono Šimkaus, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Sirijos Giros, Benedikto Rutkausko, Gražinos Tulauskaitės, Petrės Orintaitės, Jono Graičiūno, Mykolo Linkevičiaus, Kazio Zupkos, Prano Genio, Aleksio Dičpetrio, Klemenso Dulkės, Stepono Zobarsko, H. Lukauskaitės (tikr. Ona Lukauskaitė), Jono Urbono, Antano Jasiūno, Henriko Radausko, Vacio Šiugždinio, Jono Miniaus, Juozo Krūmino, Kazio Žirgulio, Dano Pumpučio ir Onos Miciūtės eilės.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
