Šiandien minime 90-ies metų sukaktį nuo pirmųjų lietuviškų baletų premjerų. Valstybės teatre Kaune 1933 m. gegužės 19 d. buvo parodyti trys lietuviški baletai: Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“, Balio Dvariono „Piršlybos“ ir Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“. Baletus pastatė baletmeisteris Nikolajus Zverevas, kuris, pasak straipsnio „Lietuvos aide“ autoriaus J. K., parodė „didelio išradingumo“, naujų formų ir pozų, rankų judesių ir „gimnastiškų grupiruočių“ („Lietuvos aidas“, 1933-05-23, p. 2–3). Tad šįkart – trumpai apie šiuos baletus.
Scena iš J. Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“, šoka M. Juozapaitytė ir B. Kelbauskas. Kaunas, 1934 m. Kauno miesto muziejaus fondai.
„Šokių sūkuryje“ pasakojama apie poetą, kuris įsisukęs į „dansingą“ tampa pajuokos objektu. Šokių šiame balete buvo gausu: fokstrotas, „boys“, tango, „girls“, valsas, bendras šokis. Tačiau muzika kritikams pasirodė ne itin charakteringa. Anot J. K., „girls“ šokėjos kiek beišgalėdamos stengėsi kelti kojas į taktą, o „boys“ atlikėjai stengėsi suderinti savo judesius. Deja, kabareto įspūdžio, kaip rašė kritikas, baleto šokėjams sukurti nepavyko.
Kompozitorius Vytautas Bacevičius. Kaunas, XX a. 3–4 dešimtmetis. Kauno miesto muziejaus fondai.
„Piršlybos“, kuriose veiksmas sukasi aplink kaimo vestuves, palygintos labiau su humoristine pantomima, nei baletu. Muzika esą susidėjo iš skirtingų „gabalų“ ir šokių. Kritikas Vladas Jakubėnas kūrinyje įžvelgė rusų kompozitorių atgarsių, lietuviškų sutartinių, kaimo „armoškos“ ir skudučių motyvų („Lietuvos aidas“, 1933-05-26, p. 3). „Lietuvos žinių“ straipsnio autorius V. Stn-tė teigė, kad dailininko Stasio Ušinsko dekoracijos iš baleto atėmė lietuviškumo dvasią, nes kostiumai buvo lenkiškų, ukrainietiškų ir kitų tautų motyvų („Lietuvos žinios“, 1933-05-22, p. 6). Tačiau J. K. sužavėjo piršlybų tradicijų paprastumas ir žaismingumas.
Kompozitorius Balys Dvarionas. Kaunas, XX a. 3–4 dešimtmetis. Kauno miesto muziejaus fondai.
J. Gruodžio baletas „Jūratė ir Kastytis“ buvo paremtas Maironio poema ir kritiko J. K. pavadintas „romantiška, tolimos praeities pasaka“. Libretą kūriniui parašė operos solistė Marija Lipčienė, o Jūratės ir Kastyčio vaidmenis atliko meistriškieji Vera Nemčinova ir Anatolijus Obuchovas. Baleto siužetas plėtojasi idiliškoje Palangoje, kur Kastytis, išplaukęs į jūrą, patenka į Jūratės rūmus jūros dugne. Ten vyksta perlų, koralų, jūros putų ir kitų „keistų jūrų būtybių“ šokiai. Baletas baigiasi tragiška Kastyčio mirtimi, Perkūnui sugriovus didinguosius Jūratės rūmus, ir Jūratės rauda.
Kompozitorius Juozas Gruodis. Kaunas, 1937 m. Kauno miesto muziejaus fondai.
Šio baleto muzika buvo giriama dėl „labai gražių senoviškų motyvų“, harmonizuotų liaudies dainų. Nors J. K. sukritikavo dekoracijas ir harmonijos stoką, o V. Jakubėnas – pašalinius muzikos elementus, baletas žiūrovams paliko gerą įspūdį, nes buvo gražus, poetiškas ir muzikalus.
Spaudoje pirmiesiems lietuviškiems baletams negailėta kritikos, galima suprasti, kad lietuviškų liaudies šokių motyvus jungti su simfonine muzika – nelengva užduotis. Vis dėlto V. Jakubėną dainų ir sutartinių motyvai šokių muzikoje sudomino. Baletuose taip pat šoko geriausi to meto lietuvių baleto šokėjai: Bronius Kelbauskas, vėliau tapsiantis pirmuoju lietuviu baleto režisieriumi, Marija Juozapaitytė, Olga Malėjinaitė, Tamara Kublickaitė, Jonas Vasiliauskas ir kiti. Kaip ir buvo tikėtasi, lietuvių kompozitoriams tai tapo akstinu kurti naujas lietuviškas operas ir baletus. J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ Operos ir baleto teatre buvo pastatytas dar kartą 1965 m. (rež. B. Kelbauskas), 1978 ir 1984 metais (rež. Vytautas Brazdylis). 1969 m. baletas pastatytas netgi Čikagoje, o atskiri jo epizodai tapo koncertiniais numeriais.
