Tarp operos solisto Kipro Petrausko ir dramos artistės bei poetės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės šeimos fotografijų yra ši, daryta 1948 metais. Tai daug pasakanti nuotrauka. Veiduose galime išskaityti skausmą dėl negrįžtamai suardytos Petrauskų šeimos, visus palietusias nacių ir sovietų okupacijas, o kartu – pasiaukojantį Elenos Petrauskienės žmogiškumą. Ši nuotrauka įkvepia viltį, nes kalba apie žmogiškumą tamsiausiomis dienomis.
Elena ir Kipras Petrauskai su dukterimi Aušra ir Danute Pomerancaite. 1948 m. Kauno miesto muziejus
Nuotraukoje matome kaip seseris užaugusias Aušra Petrauskaitę ir Danutę Pomerancaitę, kuriai niekas nesakė, jog Petrauskai – ne jos tėvai. Tad mažos mergaitės akyse šviečia tikėjimas – juk ją tvirtai laiko mamos ranka! Matome tvirtas ir ryžtingas Elenos Petrauskienės akis, regis, nei karto nesuabejojusios savo pasirinkimu. Ir tvirtas Aušros akis, kurios matė šeimos išsiskyrimą – traukimąsi į Vakarus, atsisveikinimą su dėde, teta, močiute ir vyresne seserimi Guoda, kurios daugiau niekada nepamatė Kipras Petrauskas.
Už tai, kad tada nenusidėjo žmogiškumui, Elena ir Kipras Petrauskai jau po mirties, 1993 metais, buvo apdovanoti Lietuvos Respublikos Žūvančių gelbėjimo kryžiais, o 1999 metais jiems buvo suteikti Pasaulio teisuolių vardai, juos išgraviruojant Garbės sienoje Teisuolių sode Jeruzalėje.
Kiekvieno žmogaus, perėjusio Genocidą, istorija yra išskirtinė, o Danutės Pomerancaitės išgelbėjimo istorija – tik viena iš daugybės. Danieliaus Pomeranco, džiazo pradininko Lietuvoje, duktė – smuikininkė, kaip ir jis. Pomerancų šeima išgyveno ir susijungė, o seserimis tapusios Aušra ir Danutė susitikusios apsilanko namuose, kuriuose užaugo – Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose.
Aušra Petrauskaitė ir Danutė Pomerancaitė Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose. 2016 m. Kauno miesto muziejaus archyvas
Nors šiandien tvirtai tikime, kad Genocido istorija negali pasikartoti, visame pasaulyje nuolat ir šalia mūsų iškyla naujos netolerancijos formos „kitokiems“. Prisimindami sudėtingą Lietuvos ir Europos istoriją ir galvodami apie nerimą keliančią dabartį, norime akcentuoti tai, kas yra svarbiausia sparčiai besikeičiančiame pasaulyje – tolerancija, atjauta ir žmogiškumas.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
