Saluton! Juozas Naujalis, Adomas Jakštas-Dambrauskas ir esperanto
Daugiatautės XIX amžiaus Lietuvos Kaunas, regis, visai atsitiktinai tapo vienu iš miestų, susijusių su populiariausios dirbtinės kalbos – esperanto – atsiradimu. Tradiciškai trys miestai varžosi dėl teisės vadintis esperanto gimimo vieta: Balstogė, nes ten gimė idėja, Varšuva, nes ten idėja buvo realizuota, ir Veisiejai, kur kalba buvo nušlifuota. Kaunas prisijungia prie šio sąrašo kaip miestas, kuriame L. L. Zamenhofas kuria šeiminę laimę. Ir kaip tyčia – visai šalia Kauno miesto muziejaus administracinio pastato ir Tautinės muzikos skyriaus, L. Zamenhofo, tuometinėje Pažų, gatvėje.
Šiandienos istorija kaip tik apie muziką esperanto kalba, kompozitorių Juozą Naujalį ir kunigą Adomą Dambrauską-Jakštą, kurių gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Kauno senamiesčiu. O gal L. Zamenhofo gatvele. Ir apie nepaprastus žmones – esperantininkus.
Esperanto kalbos sukūrėjas Ludwikas Lejzeris Zamenhofas (1859–1917) buvo gydytojas okulistas. Jis studijavo Maskvos, Varšuvos universitetuose, o pirmoji jo praktikos vieta 1885 metais buvo Veisiejai. Nuo 1886 metų gyveno Varšuvoje, kur 1887 metais pasaulį išvydo pirmasis esperanto kalbos vadovėlis Lingvo internacia. Antaŭparolo kaj plena lernolibro („Tarptautinė kalba. Įžanga ir pilnas vadovėlis“), kurį L. Zamenhofas pasirašė kaip „Dr. Esperanto“. Lėšų jos leidybai jis gavo iš uošvio, Kauno verslininko Aleksandro (Senderio) Zilberniko, gimusio Viekšniuose, vedusio Balstogėje ir iš ten su žmona, kilusia iš turtingos Belochų giminės, persikėlusio į Kauną, kur su J. Ščeranskiu buvo muilo fabriko bendrasavininkiai. L. L. Zamenhofo žmona Klara (1863–1924) buvo jauniausia iš aštuonių Zilbernikų vaikų. Uošvis suprato žento norą išleisti tarptautinės kalbos vadovėlį, ir, pagal vyresnės Klaros sesers prisiminimus, publikuotus žurnale „Litova Stelo“ 1937 metais, laikė jį genijumi, kurio laukia šventa misija. Zamenhofai susilaukė trijų vaikų – oftalmologo Adomo Zamenhofo (1888–1940), pediatrės Sofijos Zamenhof (1889–1942) ir rašytojos Lidijos Zamenhof (1904–1942).
Pirmasis esperantininkų suvažiavimas įvyko Pajūrio Bolonėje (Boulogne-sur-Mer), Prancūzijoje, 1905 metais, kur dalyvavo ir kunigas Adomas Dambrauskas-Jakštas, žymiausias Lietuvos esperantininkas ir vadovėlio Mokintuve terptautiškos kalbos Daktaro Esperanto / Lernolibro de la lingvo internacio por Litovoj (Tilžė, 1890, 1904) autorius. Suvažiavime jis atstovavo Sankt Peterburgui. Kauno esperantininkų sąjunga buvo įsteigta 1910-aisiais, 1911–1913 metais leido periodinį leidinį „Kovna esperantisto“. Kitas lietuviškas esperanto vadovėlis Tarptautinė kalba esperanto buvo išleistas Seinuose 1912 metais. Jo autorius, pedagogas ir spaudos darbuotojas Stasys Tijūnaitis (1888–1966) susirašinėjo su L. L. Zamenhofu, dalyvavo esperantininkų spaudoje Lietuvoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje.
Adomas Jakštas-Dambrauskas – pirmųjų Jėzuitų gimnazijos abiturientų laidos išleistuvėse, sėdi antras iš dešinės. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – arkivyskupas Riccardo Bartoloni, greta – prezidentas Antanas Smetona ir Sofija Smetonienė, trečias iš dešinės – Kauno burmistras Jonas Vileišis. Kaunas, 1930–1931 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Lietuvos esperantininkų sąjunga veikė 1919–1940 metais, leido žurnalą „Litova stelo“ („Lietuvos žvaigždė“). Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo išleistas lietuvių literatūros almanachas Litova almanako („Lietuvos almanachas“, 1923), Juozo Mačernio [1] (1919), Adolfo Klimo [2] (1921, 1928), keliautojo Antano Poškos [3] (1929), Antano Prapuolenio [4] (1936) esperanto vadovėliai, įvairūs kiti leidiniai, esperanto kalba buvo transliuojamos radijo laidos.
Artinantis Antrajam pasauliniam karui esperantininkai pradėti vertinti kaip pavojingi, jie buvo persekiojami tiek SSSR, tiek Vokietijoje ir jų okupuotose teritorijose. Karo metais buvo nužudyti visi trys Zamenhofų vaikai, išliko tik Adomo ir Vandos sūnus, inžinierius Louis-Christophe Zaleski-Zamehof (1925–2019). Vanda Frenkiel-Zamenhof (1893–1954) buvo okulistė, kaip ir uošvis.
Bet grįžkime į XX amžiaus pradžią, kai su esperanto kalba susipažino pirmasis lietuvių esperantininkas, asmuo, kurio veikloms vien norint paminėti reikia kelių eilučių. Aleksandras Dambrauskas (1860–1938), kūręs Adomo Jakšto pseudonimu, buvo kunigas, visuomenės veikėjas, rašytojas, literatūrologas, filosofas, matematikas, istorikas, intelektualas ir esperantininkas, kuriam 2020 metų rugsėjo 8 dieną būtų sukakę 160 metų.
Neeilinių gabumų A. Dambrauskas studijavo Peterburgo universitete, Žemaičių kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje, kartu su kitais įkūrė Ateitininkų organizaciją.
Sužinojęs apie pirmą esperanto kalbos vadovėlį iš laikraščio, užsisakė jį ir buvo taip sužavėtas naująja kalba, jog net parašė atviruką L. L. Zamenhofui esperanto kalba, taip tapdamas pirmuoju lietuvių esperantininku.
Pirmą lietuvišką esperanto kalbos vadovėlį A. Dambrauskas rašė kalinamas tremtyje Ustiužne už nepaklusnumą caro valdžiai, o išleido jį 1890 metais Tilžėje. Jau vėliau, esperanto kalbai populiarėjant, jis tapo pirmosios Rusijoje Peterburgo esperantininkų draugijos „Espero“ nariu, pirmininku, atstovavo Peterburgui pirmame pasauliniame esperantininkų suvažiavime. 1909 metais įkūrė esperantininkų draugiją Kaune ir iniciavo Tarptautinę Katalikų Esperantininkų Sąjungą. A. Dambrauskas bendradarbiavo esperantininkų spaudoje, esperanto kalba išleido eilėraščių rinkinį „Versajhareto“ (1905), matematikos, lingvistikos darbų, jo kūryba įtraukta į L. Zamenhofo Fundamentaliąją chrestomatiją.
Kompozitoriaus Juozo Naujalio (1869–1934) veiklai aprašyti neužtektų visos knygos, o tik paminėti veiklas reikia keleto eilučių. Jis – kompozitorius, chorų vadovas, pedagogas. Daugeliu Lietuvos muzikos istorijos atvejų jis įvardijamas kaip „pirmasis“. Varšuvos muzikos institute studijavo vargonus ir kompoziciją. Baigęs dirbo Kauno arkikatedros vargonininku. Įsteigė vargonininkų ir chorų vadovų kursus, vargonininkų mokyklą, kuri vėliau tapo Valstybine muzikos mokyklą, o 1933 m. – konservatorija. Religinės muzikos žinias jis gilino Regensburgo bažnytinės muzikos mokykloje. Spaudos draudimo laikotarpiu įsteigė slaptą „Dainos“ draugiją. Turėjo muzikos leidinių parduotuvę. Dukters Sofijos Naujalytės-Didenkienės teigimu, J. Naujalis mokėjo esperanto kalbą. Tai liudija jo du natų leidiniai esperanto kalba. Juose publikuotų dainų autorius yra kunigas Adomas Jakštas-Dambrauskas. Šie leidiniai ypatingi yra ir dėl gaidų esperanto kalba retumo.
[1] Juozas Mačernis (1891–1976, Argentina) – pedagogas, žurnalistas, esperantininkas.
[2] Adolfas Klimas (1889–1985, JAV) – žurnalistas, visuomenės veikėjas, esperantininkas.
[3] Antanas Poška (1903–1992, Vilnius) – lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų.
[4] Antanas Prapuolenis (1894–1962) – pedagogas, sodininkas, esperantininkas.
Juozas Naujalis. Kaunas, XX a. I p. Kauno miesto muziejaus fondai
1902 metais J. Naujalis sukūrė ir išleido Esperanto draugijos himną chorui be akompanimento „Ho! Eksonu nova kanto. Dedicita al la societo „Espero“ por la jubilea tago de gia dekjara ekzistado“ (tririgardita de Dro Zamenhof) („Nauja daina, skirta „Espero“ (Vilties) draugijai dešimties metų sukakties proga, dedikuojama daktarui Zamenhofui“). Gaidos išleistos Kaune, spausdintos Paryžiuje. Kauno rajono muziejuje saugomas gaidas galite apžiūrėti LIMIS sistemoje.
Kitas leidinys – 1912 metais Seinuose išleistos trys „Dainos mišriam chorui“ op. 17 antras sąsiuvinis, kuriame publikuotos trys J. Naujalio dainos lietuvių ir esperanto kalbomis: „Mūsų dirva“ („Nia kampo“, „Lopšinė“ („Lulkanto“) ir „Burtai“ („Augurado“). Dainų „Mūsų dirva“ („Nia kampo“), „Lopšinė“ („Lulkanto“) teksto autorius Adomas Jakštas Dambrauskas, „Burtai“ („Augurado“) – Maironis. Tekstus į esperanto kalbą vertė Adomas Jakštas Dambrauskas.
Su A. Jakštu-Dambrausku J. Naujalį sieja ir daugiau kūrinių: pagal jo tekstą sukurta vyskupo Merkelio Giedraičio jubiliejui skirta kantata „Garbė didvyriui“ (Kaunas, 1909), daina chorui „Kur du stos“ (Brooklyn, 1922). Žymus A. Jakšto-Dambrausko įnašas į Lietuvos muzikos istoriją: jis yra pirmųjų lietuviškų mišių – Juozo Kalvaičio (1842–1900) „Miszios ant pamenklo sukaktuwiu penkiu szimtu metu nuo apkriksztyjimo Letuvos paskirtos kunigui Strazdeliui, nabasznįkui, sudėtojui „Pulkiam ant kelių“ (1886, Tilžė) teksto iš lenkiškų mišių giesmių „Na stopniach Twego upadamy Tronu“ vertėjas. Pagal Jakšto-Dambrausko tekstus muziką kūrė Mikas Petrauskas („Jausk ir mylė“, Boston, 1918; „Kaitink, šviesi saulute“, Brockton, 1909), Stasys Šimkus („Vienas žodis ne šneka“, Brooklyn, 1918), Juozas Gruodis („Mylėk“, 1920), Juozas Žilevičius (Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktuvių minėjimo kantata, Brooklyn, 1933), Konradas Kaveckas („Mano dainelės“, 1938), Kazimieras Viktoras Banaitis („Malda“, „Sveika būk, tėvų šalie“, 1939), Juozas Tallat-Kelpša („Cit, paklausykit“, 1946).
Taip pat verta paminėti 1911 metais Varšuvoje išleistas gaidas esperanto kalba: J. Güntherio leidykloje išleista Baranskio „La tagigo: kanto esperantista“ („Aušra: esperantininko daina“), teksto autorius Antonis Grabowskis (1857–1921), lenkų inžinierius chemikas, publicistas ir lenkų esperantininkų judėjimo veikėjas, į esperanto kalbą vertęs A. Mickevičiaus, A. Asnyko, J. Słowackio, M. Kanopickos ir kitų poeziją; esperanto ir lenkų kalba išleista pagal L. Zamenhofo tekstą sukurta F. de Ménil daina „La Espero: Himno esperantista“ („Viltis: esperantininko himnas“) ir arija iš S. Moniuszko operos „Halka“ – „Kiel rompita vente arbeto“ („Kaip vėjo nulaužtas krūmas“), kurios tekstą į esperanto kalbą vertė A. Grabowskis.
Plačiau skaityti: Vytautas Šilas. Zamenhofas ir Lietuva, Mokslo Lietuva, 2014 sausio 12; P. Jegorovas. Aleksandras Dambrauskas – Lietuvos esperantininkas nr. 1 (2).
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
