Loginiai ar kūrybiniai, strateginiai ar dedukciniai, kooperaciniai ar konfrontacijos?.. Su kauliukais, kortomis ar figūrėlėmis? Dabar stalo žaidimų – stebėtina įvairovė ir gausa. Jie padeda prasmingai leisti laisvalaikį su šeima ar draugais. Ar toks būdas praskaidrinti kasdienybę buvo populiarus ir prieš šimtmečius? Ar taip mėgo leisti laiką ir kauniečiai?
Nors rašytiniuose šaltiniuose apie viduramžių stalo žaidimus informacijos randama mažai, iškalbingiau apie tai prabyla archeologiniai radiniai. Nuotraukose – Kaune rasti vieno seniausių taktinių stalo žaidimų, skirtų dviem žaidėjams, elementai – šaškių ir šachmatų vaikštukai, pagaminti iš molio, kaulo ir rago (XV–XIX a.).
Žinoma, kad šachmatai, kilę iš artimo savo forma „čaturangos“ žaidimo, atsirado Indijoje ir ilgainiui, keisdami savo išvaizdą, pasiekė bei išpopuliarėjo Europoje, taip pat ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tikėtina, kad ši pramoga iš pradžių buvo populiaresnė tarp pasiturinčių visuomenės sluoksnių atstovų, aukštuomenėje, nes šachmatų vaikštukai neretai turėjo meninę vertę, pasižymėjo dekoratyvumu, juos gamino aukšto lygio kauladirbiai, taigi ne visi galėjo juos lengvai įpirkti. Vis dėlto, šaškių ir šachmatų žaidimams populiarėjant, turėjo atsirasti ir paprastesnės figūrėlės.
Sparčiai besiplėtusiame, judriame ir prekybai palankiame Kaune veikė karčemos, dažnai tapdavusios svarbia miesto viešojo gyvenimo dalimi. Be kitų savo funkcijų (svečių apgyvendinimas, maitinimas) karčema buvo populiari vieta pasilinksminti ir kartu išlenkti alaus ar midaus bokalą. Žinoma, kad čia buvo ne tik šokama, klausomasi keliaujančių muzikantų ir juokdarių, lošiama kortomis ar kauliukais, bet ir žaidžiama šaškėmis ar net šachmatais. Tikėtina, kad šiose vietose, kur rinkdavosi ir žemesnių visuomenės sluoksnių atstovai, buvo naudotos paprastesnės, iš lengvai randamų medžiagų pagamintos šachmatų figūrėlės.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriaus vedėja Dovilė Jancienė
