Įrašas

Švilpa

Tai pučiamasis lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Švilpa primena iš natūralaus medžio arba medžio žievės pagamintą skersinę fleitą. Gaminama ji ankstyvą pavasarį, kai lengviausiai nuo drebulės, žilvičio ar karklo nulupama žievė. Sakoma, kad žievę nuo medžio šakos lengviausia nulupti, kai nugriaudžia pirmasis perkūnas. Nulupus žievę, vienas galas užkemšamas to paties medžio kamščiu ir prie jo išpjaunama vienintelė skylutė. Prie tokio instrumento priglaudus lūpas pučiamas oras ir taip išgaunamas garsas. Melodingumas priklauso nuo to, kaip smarkiai yra pučiama. Norint išgauti skirtingus garso aukščius, kitos rankos pirštu reikia uždengti atvirąjį švilpos galą. Taip pat švilpos gali būti daromos iš uosio ar klevo medienos, išskobiant šakelės vidurį. Kartais, kai norima pagaminti reikiamo ilgio instrumentą, sujungiami du žieviniai arba mediniai vamzdeliai. Muzikos tyrinėtojas Stasys Paliulis mini, jog XIX pab. – XX pr. grota ir su metalinėm švilpom.  

Švilpa, pagaminta iš karklo žievės. Meistras etnomuzikologas Evaldas Vyčinas. J. Kamensko fotonuotrauka. Kauno miesto muziejaus fondai

Švilpa yra labai panaši į senuosius žievinius švilpukus, tačiau kur kas ilgesnė. Paprastai švilpų ilgis būna apie 70 cm, o švilpukai – trumpesni.  Žievinius švilpukus gamindavosi patys vaikai iš ką tik nuluptos žievės ir jais grodavo tol, kol žievė išdžiūdavo. Švilpą pasigaminti truputį sudėtingiau nei švilpuką, nes jai reikia ilgesnės žievės. Mediniai švilpukai daryti iš medžio šakelės išsukant arba išdeginant medžio šerdį. Tai ne tik piemenų signalinis muzikos instrumentas, bet ir vaikų žaislas. Švilpukais taip pat pamėgdžiojami įvairūs garsai, dažniausiai – paukščių čiulbėjimas. Švilpa galima pagroti ir sudėtingos melodijos kūrinius. Įdomu tai, kad šio instrumento pavadinimas kitose šalyse sutampa su paukščių pavadinimais. Etnomuzikologas Romualdas Apanavičius teigia, jog lenkai turi panašų instrumentą kaip švilpa: „Ilga be skylučių žievės švilpynė, kuria grojama kitą galą dangstant pirštu, vadinama zurav (gervė).“ Komiai, šiaurės rytų Europos tauta, medžio šakelės švilpukus vadina „jarubės švilpukais“. Galima teigti, kad švilpukų, švilpų pavadinimai siejasi ne tik su tiesioginiu švilpimu, bet ir paukščių pavadinimais. Anot minėto autoriaus, tai galima sieti su pirmykšte kultūra.

Švilpukas, pagamintas iš nuluptos karklo žievės. Meistras Antanas Bujokas. J. Kamensko fotonuotrauka. Kauno miesto muziejaus fondai

Tradicine švilpa galima groti kaip solo instrumentu, improvizuoti arba atlikti lietuvių liaudies humoristines ar šokių dainas. Ją galima išgirsti ir folkloro ansambliuose kartu su kitais muzikos instrumentais. Garsiausias šio instrumento atlikėjas Stanislovas Valackas (1834–1926) buvo ne tik puikus muzikantas, bet ir geras pučiamųjų muzikos instrumentų meistras.

Švilpa. Meistras Saulius Gudas. E. Adomulytės fotonuotrauka. Kauno miesto muziejaus fondai

2022 m. išgirsti ir pamatyti švilpą buvo galima net „Eurovizijos“ dainų konkurse! Ukrainos atstovai „Kalush Orchestra“, atlikdami savo dainą „Stefania“, grojo ir švilpa.

 

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė Monika Chockevičienė

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link