„Vis dėlto jis parašė…“ iš pašto dėžutės traukdamas atvirlaiškį sušnabždėjo Petia Volkovas, tą dieną pirmasis atėjęs į studiją. – „vis dėlto parašė…“ Negalime teigti, jog taip ir buvo, tačiau muziejaus fonduose saugome Valstybės teatro baletmeisterio Pavelo Petrovo atvirlaiškį, adresuotą „Mano brangiems mokiniams ir mokinėms“, iš Berlyno siųstą į Kauną, Lukšio gatvės 18 numerį, „Petrovo baleto studija“.
Minėdamas Valstybės teatro šimtmetį Kauno miesto muziejus kviečia susipažinti su muziejaus fonduose esančiais eksponatais, pristatančiais teatro asmenybes bei įvykius. Šįkart tai istorija apie Valstybės teatro baletmeisterį ir šokėją Pavelą Petrovą (1882–1936).
P. Petrovas – Princas P. Čaikovskio balete „Gulbių ežeras“. XX a. 3 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
Su P. Petrovu siejama lietuviškojo baleto pradžia. Tradiciškai įprasta yra išskirti 1933 metus, kai buvo pastatyti vienaveiksmiai Vytauto Bacevičiaus, Juozo Gruodžio ir Balio Dvariono baletai, tačiau būtent P. Petrovas 1925 metais pastatė pirmą baletą – Leo Delibes „Coppélia“, o 1928 metų vasario 16 d., minint Lietuvos respublikos dešimtmetį, Juozo Karnavičiaus simfoninį paveikslą „Lietuviška rapsodija“.
Iš Sankt Peterburgo pakviestam buvusiam Marijos teatro šokėjui P. Petrovui buvo pavesta suburti baleto trupę. Jis pradėjo dirbti Valstybės teatre, dėstė savo privačioje studijoje. Pakviestas 1924 metų pabaigoje, jau nuo 1925 metų programose Petrovas nurodomas kaip baletmeisteris. Pirmasis jo, kaip baletmeisterio, prisistatymas su baleto trupe įvyko 1925 m. gegužės 4 d. Choreografiniuose epizoduose šoko jis pats, Olga Malėjinaitė, Eugenija Žalinkevičaitė ir kiti jaunos trupės nariai.
Tų pačių 1925 metų gruodžio 4 dieną įvyko pirmasis baleto trupės spektaklis, L. Delibes „Coppélia“. Spektaklį dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, Franzą šoko P. Petrovas, Swanildą – O. Malėjinaitė, Coppelijų – Stasys Dautartas, Coppeliją – Veronika Girniūtė, panaudotos turimos teatro dekoracijos.
Muzikos istorikai atlaidūs P. Petrovui, kuris nebuvo nei žymus šokėjas, nei choreografas, tačiau turėjo patirties, išmanymo ir sugebėjimų ugdyti jauną trupę. Jis rengė vienaveiksmių baletų programas, kuriose daugiausia vietos užėmė charakterinis šokis, pantomima, vaidyba, bei kitus, nors ir labai supaprastintus, didžiuosius populiarius baletus. Baleto repertuare buvo tiek komiškų, tiek rimtų, sudėtingų spektaklių. Paskutinieji P. Petrovo darbai – L. Delibes „Sylvie“ ir R. Drigo „Arlekinada“, Igorio Stravinskio „Ugnies paukštis“ – laikomi išskirtiniais ir sėkmingais.
Scena iš L. Delibes baleto „Coppélia“. Centre – P. Petrovas – Francas, O. Malėjinaitė – Svanilda. Kaunas. 1925 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Per ketverius darbo metus P. Petrovas pastatė 13 baleto spektaklių ir 17 šokių operos spektakliams, vadovavo baleto studijai, šoko baleto spektakliuose ir net kūrė jiems kostiumus bei dekoracijas!
P. Petrovo spektakliuose svarbiausius vaidmenis atliko Olga Malėjinaitė, Eugenija Žalinkevičaitė, Jadvyga Jovaišaitė, o vyrų partijas (jau būdamas penktame dešimtmetyje) šoko pats P. Petrovas, į baleto trupę įtraukė dramos artistus Vladą Sipaitį (iki 1940 Vladas Fedotas-Sipavičius) ir Stasį Dautartą.
Po P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ premjeros Valstybės teatre. 1927 m. Centre sėdi O. Malėjinaitė – Odetė, virš jos – P. Petrovas – Princas. Greta jo, iš kairės – spektaklio dirigentas F. Virzingas. Kauno miesto muziejaus fondai
I. Stravinskio „Ugnies paukštis“ ir R. Drigo „Arlekinada“, pastatyti 1929 metų balandžio 9 dieną, buvo šimtasis baleto ir P. Petrovo 25 metų scenos darbo jubiliejus.
Tai buvo paskutinis baletmeisterio P. Petrovo darbas Valstybės teatre – neužilgo po „Ugnies paukščio“ pastatymo P. Petrovas išvyko iš Lietuvos. Kaip priežastį baleto istorikai nurodo nesutarimus su trupės artistais. Likusius metus jis pragyveno Paryžiuje, o Valstybės teatro baletui atėjo pereinamasis laikotarpis. Nuo P. Petrovo iki Nikolajaus Zverevo, per dvejus metus trupei vadovavo trys baletmeisteriai – Vera Karalli, Georgijus Kiakštas ir Fiodoras Vasiljevas.
P. Petrovas koncertiniame šokyje. Su dovanojimo įrašu P. Volkovui: „Dirbk veido prakaite, net kai būsi artistu. 1929 m. Kauno miesto muziejaus fondai
O 1929 metų 39-as „7 meno dienų“ numeris apžvelgė Jono Bendoriaus („Lietuvos Aidas“), J. Kardelio („Lietuvos žinios“) ir Diez („Echo“) atsiliepimus apie šimtąjį Valstybės teatro spektaklį, „Ugnies paukščio“ premjerą. Minima, jog P. Petrovą pertraukos metu sveikino teatralai, mokiniai ir draugai. Tame pačiame numeryje išspausdintas P. Petrovo laiškas redakcijai iš Berlyno, kuriame jis dėkoja už pagalbą kuriant Lietuvos baletą ir taip pat dėkoja visiems, pagerbusiems jį spektaklio „Ugnies paukštis“ ir „Arlekinada“ metu: „Esu džiaugsmingai sujaudintas išgirdęs, kad plačioji visuomenė vertina mano darbą – valstybės teatro baleto sukūrimą, nes tai yra man geriausiu atlyginimu už mano darbą Lietuvos respublikos darbui.“
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
