Nuskambėjus paskutiniesiems pirmosios G. Verdžio operos „Traviata“ akordams ir aprimus euforijai reikėjo dirbti ir kurti toliau. Beveik visi pirmosios „Traviatos“ dalyviai tapo nuolatiniais operos trupės nariais, augo choras, orkestras, į trupės veiklą įsijungė pirmieji baleto šokėjai. Jiems vadovavo Olga Dubeneckienė.
Daugialypė menininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (1891–1967) buvo baleto artistė ir baletmeisterė, dailininkė ir pedagogė. Gimusi Sankt Peterburge, vokiečių kilmės Peterburgo gyventojų Schwede šeimoje, ji studijavo dailę Sankt Peterburgo dailės akademijoje, B. Anisfeldo, F. Rubo studijose. Greta dailės jos gyvenime visada žengė choreografija, kurią studijavo Sankt Peterburge, o vėliau tobulino Berlyne.
Į Kauną ji atvyko kartu su vyru, architektu Vladimiru Dubeneckiu (1888–1932). Apsigyvenusi Kaune, Olga Dubeneckienė šoko savo kūrybos šokius, 1919 metais kartu su būsimąja pirmosios „Traviatos“ Violeta (A. Galauniene) organizavo plastikos ir estetikos šokių kursus. Kartu jos surengė ne vieną koncertą. Apie vieną jų rašoma: „Dalyvavo jau pažįstami Kauno publikai baleto šokėja Olga Dubeneckienė ir dainininkai A. Nezabitauskaitė-Galaunienė ir P. Oleka. O. Dubeneckienė šoko: „Valsą“, „Senų laikų polką“, „Persų mergaitė šokį“ ir „Medėjos šokį“. (Baleto ir dainos vakaras, Karys, 1921 m. Nr. 20.)
Programa. Dainos ir baleto vakaras Tautos teatre Kaune, kuriame dalyvavo A. Nezabitauskaitė-Galaunienė ir O. Dubeneckienė, 1919 m. Kauno miesto muziejaus fondai
1921 metais O. Dubeneckienė įsteigė pirmąją lietuvių baleto studiją, rengė mokinių koncertus, tarp jos mokinių – žymiausi Lietuvos baleto šokėjai Jadvyga Jovaišytė, Marija Juozapaitytė, Bronius Kelbauskas. 1921–1925 metais buvo Valstybės teatro baletmeistere. Ji nerengė baleto spektaklių, tik šokius operoms – A. Rubinšteino „Demonas“ (1921), Ch. Gounod „Faustas“ (1922), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ (1923), G. Bizet „Karmen“ (1924), vaikiškiems spektakliams.
O kartu nesiliovė piešti – rengė savo kūrinių parodas Lietuvoje, Europoje, JAV, tapė portretus (K. Petrausko, 1923; P. Kalpoko, 1925; A. Galaunienės, 1939; kitų), peizažus, piešė šaržus, Valstybės teatre kūrė dekoracijas ir kostiumus.
Ji ėmėsi tiek nedidelių darbų, kaip plakatai, tiek monumentalių, kaip Lietuvos banko patalpų dekoravimas kartu su V. Didžioku, J. Januliu ir P. Kalpoku.
XX a. 3–4 dešimtmečio spaudoje O. Dubeneckienė dažniausiai minima kaip Valstybės teatro dailininkė, taip pat kaip pirmoji baletmeisterė („Pirmasis baletmeisteris beveik buvo Kipras Petrauskas, bet tikrasis – p. O. Dubeneckienė.“ Baletui 10 metų, Rytas, 1936 m. vasario 15 d.) ir meno parodų bendraautorė.
Baletmeisterė Olga Dubeneckienė. Kaunas. XX a. 3–4 dešimtmečiai. Kauno miesto muziejaus fondai
Tačiau yra keistų žinučių. Pavyzdžiui, žinutėje „Viską pašalina“ nurodoma, kad Lietuvių meno kūrėjų draugijos valdyba šalina iš narių tuos, kurie nuo 1920–1921 metų nesumokėjo stojamojo ir nario mokesčio. Tarp „kandidatų į pašalinimą“ kartu su O. Dubeneckiene atsidūrė dainininkas S. Audėjus, poetas J. Baltrušaitis, artistė Bielskaitė, kompozitoriai J. Bendorius ir J. Gruodis, dailininkas A. Jaruševičius, aktorė O. Kurmytė, rašytojas V. Mykolaitis-Putinas, artistas A. Oleka, dailininkas P. Rimša, rašytojas I. Jurkūnas-Šeinius, dailininkas J. Šileika, Vydūnas ir P. Valavičaitė. Ten išsakoma abejonė, ar J. Tumas-Vaižgantas tebėra narys, jeigu išėjo iš Draugijos literatų sekcijos. Po žinute pateikta laikraščio redakcijos pastaba: „Žingeidu, kas liks tie aktingieji!“ (Lietuvos žinios, 1922 m. gruodžio 14 d.)
Tačiau grįžkime prie meno. XX a. 4 deš. spaudoje užfiksuota, kad O. Dubeneckienė dalyvavo Čiurlionio paveikslų galerijos komitete, buvo kviečiama kaip ekspertė tiek į naujų šokių pristatymus (Naujosios Ramovės rūmų atidarymui artėjant, Karys, 1937 m., Nr. 6), tiek į dailės parodas (Pirmoji Lietuvos moterų dailės darbų paroda, Moteris, 1937 m., Nr. 20). Lietuvos meno kūrėjų draugijos 1925 m. Lietuvos universitete surengtoje parodoje randame ir O. Dubeneckienės pavardę:
Olga Dubeneckienė, meno dalykuose kukli – parodose visuomet išstato kūrinių nedaug. Šį kartą pasirodė tik su vienu – Operos solisto p. A. Kutkausko, Lenskio rolėje, portretu. Jos kuklumą pateisina išstatyti kūriniai. P.[ono] Kutkausko portretas, kuriame atspindi visi Lenkio charakterio bruožai: melancholija, mirties išraiška, p. Dubeneckienę atestuoja kaip rimtą kūrėją.
(Meno paroda, Trimitas, 1925 m. Nr. 14)
Ji minima trumpoje žinutėje „Trimite“, kur pranešama apie bendrą lietuvių dailininkų parodą Universiteto pirmuosiuose rūmuose 1930 metais, bei 1937 m. straipsnyje apie pirmą Lietuvos moterų dailininkių meno parodą, atidarytą Lietuvių–prancūzų draugijos patalpose. O. Dubeneckienė – viena iš 39 menininkių – tapytojų, grafikių, skulptorių, keramikių, parodoje eksponavusių 296 darbus. (Dvi meno parodos, Trimitas, 1937, Nr. 41.)
O. Dubeneckienė ne tik pati piešė, bet ir buvo įamžinta V. Dubeneckio, P. Kalpoko, B. Didžiokienės darbuose. Tačiau jos laisvą sielą geriausiai įamžino antrasis vyras Petras Kalpokas.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
