Įrašas

Valstybės teatras, opera: Jadvyga Vencevičaitė

Minėdamas Valstybės teatro šimtmetį Kauno miesto muziejus kviečia susipažinti su muziejaus fonduose esančiais eksponatais, pristatančiais teatro asmenybes bei įvykius. Šįkart tai istorija apie Valstybės teatro ir išeivijos dainininkę, pedagogę Jadvygą Vencevičaitę-Kutkuvienę.

Jadvyga Vencevičaitė Kutkuvienė (1898-01-25, Žiogų dvaras, Skapiškio valsčius – 1984-04-27, Čikaga) Valstybės teatro istorijoje minima nuo pat jos ištakų – dalyvavo pirmosios G. Verdžio „Traviatos“ premjeroje, sukūrė Aninos vaidmenį. 1920–1944 metais ji visiškai atsidavusi dirbo savo darbą: teatre sukūrė apie 50 vaidmenų – kone visą Valstybės teatro repertuarą. Teigiama, kad vaidmenis dainininkė ruošė greitai, o prastą regėjimą scenoje kompensavo puiki klausa ir muzikinė atmintis.

Jadvyga Vencevičaitė apie 1920 metus. Kauno miesto muziejaus fondai

J. Vencevičaitė mokėsi Valstybinėje muzikos mokykloje, privačiai pas O. Pavlovą, vėliau, 1929–1930 metais, gavusi Švietimo ministerijos stipendiją, – Paryžiuje, pas S. Gladkają-Kedrovą. Kai pasitraukė į Vakarus, jos veikla tapo ne tokia aktyvi. Ji dainavo Detmoldo lietuvių pabėgėlių pastatytoje G. Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“ (1947), o nuo 1949 metų Čikagoje dėstė dainavimą muzikos studijoje.

Skirtingai nuo garsiųjų Valstybės teatro solistų – Kipro Petrausko, Vincės Jonuškaitės, Vladislavos Grigaitienės, dirigentų ar besikeičiančių režisierių ir baletmeisterių, J. Vencevičaitė nesulaukdavo didelio spaudos dėmesio. Jos pavardė dažniausiai buvo matoma Valstybės teatro anonsuose, koncertų programose, radijo programose, pozityviai, tačiau lakoniškai ji buvo minima spektaklių recenzijose. Dažniausias J. Vencevičaitės dainavimo apibūdinimas – pakankamai gerai, lygiai.

Scena iš pirmojo Lietuvių meno kūrėjų draugijos operos vaidyklos spektaklio, G. Verdžio operos „Traviata“ 1920 metų gruodžio 31 dieną. J. Vencevičaitė – Anina sėdi dešinėje, A. Galaunienė – Violeta. Kauno miesto muziejaus fondai

J. Vencevičaitės balsas vadintas gražiu, malonaus tembro mecosopranu, iš jos sukurtų pirmaeilių vaidmenų išskiriami Amneris (G. Verdžio „Aida“), Azučena (G. Verdžio „Trubadūras“), Ulrika (G. Verdžio „Kaukių balius“), Dalila (C. Saint-Saënso „Samsonas ir Dalila“), Laura (A. Ponchielli „Džokonda“), Marta (dʼAlberto „Slėnis“), Nancy (F. von Flotow „Marta“), Minjon (A. Thomas „Minjon“), Šarlota (J. Massenet „Verteris“). Lietuviškose operose ji sukūrė Antrosios vaidilutės (M. Petrausko „Birutė“), Sofijos Katkuvienės (J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“), Gražutės (M. Petrausko, J. Dambrausko „Eglė“) vaidmenis. J. Bruveris pabrėžia, jog ji – daugelio mecosopranų partijų pirmoji atlikėja Lietuvoje. („Lietuvių teatro istorija. Pirmoji knyga 1929–1935“, 2000)

J. Vencevičaitė – Amneris G. Verdžio operoje „Aida“. Valstybės teatras, 1928 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Kritikai pabrėždavo jos muzikalumą, vertino dainavimą, tačiau kritikavo artistiškumo stoką,  „Dainininkės vaidybiniai sugebėjimai tikrai buvo kiek menkesni negu vokalinės galimybės: trūko jai veržlumo, emocingumo, tos artistinės ugnelės, kuri dažniausiai pavergia klausytojus.“ (A. Karosas-Karosevičius knygoje „Pirmieji Lietuvos dainininkai“, 1992, 85)

Dalila buvo vienas iš vaidmenų, ypač išskiriamų J. Vencevičaitės repertuare. K. Puidos (pasirašinėjusio pseudonimu Alfa) straipsnyje „Samsonas“ ir „Faustas“ iš eilės“ tęsiamas C. Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“ ir Ch. Gounod operos „Faustas“ aptarimas. Kaip teigia žurnalistas:

Jos švelnus balsas skambėjo labai sultingai ir lygiai visame diapazone. Muzikalinė interpretacija ryški, apgalvota ir su pergyvenimu. Žodžiu – iš Vencevičaitės išėjo net ir labai imponuojanti Dalila.

Įdomu tai, kad žurnalistas recenzijoje daug dėmesio skiria blogai veikusiam ir daug juoko publikai sukėlusiam verpimo rateliui operoje „Faustas“ ir gyrė su šiuo rateliu „verpusią“ ir dainavusią Aleksandrą Staškevičiūtę už stiprius nervus! („Lietuvos aidas“, 1931-09-21)

J. Vencevičaitė – Dalila C. Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“. Valstybės teatras, 1931 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Už Grafienės vaidmenį ją gyrė V. Jakubėnas straipsnyje „Trys G. Puccini vienveiksmės operos“: „Kuo geriausiai tenka apibūdinti p. Vencevičaitę, sukūrusią šiurpų senės grafienės tipą ir padainavusią visą nedidelę, bet įspūdingą partiją.“ Pagyrimas neapsiėjo be kritikos artistės dikcijai: „Tiktai būtinai reikėtų p. Vencevičaitei susirūpinti lietuviškų dvibalsių „ie“ ir „uo“ tarimu – šito kol kas jos nelabai pripažįstama.“ („Lietuvos aidas“, 1932-01-14)

J. Vencevičaitė pasirodydavo ir koncertuose. Kartu su solistais Kostu Orantu, Marija Lipčiene ir itin išgirtu smuikininku Moiše Hofmekleriu ji minima išsamiame „Lietuvos aido“ straipsnyje „Vilniaus dienos Palangoje“ apie „Vilniui vaduoti sąjungos“ Palangoje surengtą savaitgalio renginį. Kaip nurodo žurnalistas, „daug ir širdingai buvo plota tam švariam ir galingai skambančiam mezzo-sopranui!“  („Lietuvos aidas“, 1930-07-16)

Po G. Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ spektaklio Detmolde 1947-02-25. Iš kairės: Figaro – V. Baltrušaitis, Rozina – E. Kardelienė, Almaviva – A. Kutkus, dirigentas A. Kučiūnas, Berta – J. Vencevičaitė, don Bazilijus – I. Nauragis, don Bartolo – V. Puškorius. Kauno miesto muziejaus fondai

1941–1943 metais J. Vencevičaitė dėstė Konservatorijoje ir trumpai 1944 metais dainavo Vilniaus operoje bei dėstė muzikos mokykloje. 1944 metais ji su vyru, Valstybės teatro solistu Aleksandru Kutkumi pasitraukė į Vakarus. Ten išvažiavo ypač daug menininkų, tarp jų – kompozitoriai, dainininkai, muzikantai, muzikos mokytojai. J. Vencevičaitė buvo tik viena iš daugelio.

J. Vencevičaitės ir daugybės kitų menininkų pasitraukimas į Vakarus sovietmečio literatūroje buvo vertinamas vienareikšmiškai – tokie menininkai neminimi arba minimi nenoriai, pabrėžiant, jog jie „pasitraukė į kapitalistinius Vakarus“.

Po G. Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ Detmolde, 1947-02-25. Prie stalo iš dešinės sėdi: I. Nauragis, A. Kutkus, J. Vencevičaitė, V. Baltrušaitis ir kt. Kauno miesto muziejaus fondai

Apie Detmolde lietuvių išeivių jėgomis (Lietuvių tremtinių operos) 1947 metų vasario 25 dieną pastatytą G. Rossinio operą „Sevilijos kirpėjas“, kaip apie trečią lietuviškos operos datą, rašyta išeivijos mėnesiniame kultūros žurnale „Aidai“. Šiame pastatyme, kaip nurodo žurnalistas, buvo „sutelktos – nors dar ne visos – pačios gerosios mūsų teatralinės pajėgos“. Straipsnyje trumpai pristatoma lietuviškos operos raida, nurodant pirmą lietuvišką operą, 1906 metais pastatytą M. Petrausko „Birutė“, ir Valstybės operos pradžią 1920 metais. J. Vencevičaitė, kaip pabrėžia autorius, yra vienintelė pirmojo spektaklio, G. Verdžio operos „Traviata“, dalyvė Tremtinių operos atidaryme. Šį įvykį žurnalistas vertina kaip trečią istorinę lietuvių operos datą. (Aidai, 1947-04-01)

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link