Įrašas

Valstybės teatras: operos solistas Chanonas Šulginas

Pasitikdamas Valstybės teatro šimtmetį Kauno miesto muziejus kviečia susipažinti su muziejaus fonduose esančiais eksponatais, pristatančiais teatro asmenybes bei įvykius. Šįkart tai istorija apie Valstybės teatro operos solistą, baritoną Chanoną Šulginą. Ji neatskiriama ir nuo Lietuvos žydų bendruomenės kultūrinio konteksto.

Ch. Šulgino (1891–1970) balsą galima išgirsti jo įdainuotose plokštelėse. 1924 metais firma „Odeon“ išleido Ch. Šulgino įdainuotas dainas: Juozo Gruodžio „Visur tyla“ ir Stasio Šimkaus „Oi kas?“, akompanavo pianistas Leiba Hofmekleris. Įrašo galima pasiklausyti skaitmeninto kultūros paveldo svetainėje.

Apie solistą buvo nedaug rašoma. Nors Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpiu jo pavardė kartu su kitų solistų pavardėmis mirgėjo Valstybės teatro anonsuose, tačiau apie jį patį yra vos keli straipsneliai. Du iš jų susiję su Ch. Šulgino dešimties metų sukaktimi Valstybės teatre. Tai T. Murmos straipsnis-anonsas savaitraštyje „7 meno dienos“ 1934 metais ir V. Jakubėno šiai sukakčiai skirto spektaklio, G. Verdi „Rigoletto“, recenzija. Biografinių faktų yra T. Murmos straipsnelyje ir A. Karoso-Karosevičiaus knygoje „Pirmieji Lietuvos dainininkai“ (1992). Tačiau įdomiausias istorinis ir kultūrinis kontekstas atsiskleidžia pavarčius Pirmosios Lietuvos respublikos spaudą. Artistų – o tarp jų ir Ch. Šulgino – gyvenimas, regis, buvo įdomus ir įvairus, jie dalyvavo įvairiausiuose renginiuose. Tačiau pirmiausia pristatome Ch. Šulgino biografijos faktus. Dainininkas gimė Vilniuje, giedojo Vilniaus sinagogos chore, mokėsi pas garsųjį kantorių, žydų Caruso vadintą Gershoną Sirotą (1874–1943), kuris 1896–1905 metais buvo Vilniaus Didžiosios sinagogos kantorius. Būsimas dainininkas toliau mokėsi Rusų muzikos draugijos Vilniaus muzikos mokykloje, vėliau keletą metų su šeima gyveno Baku, kur mokėsi muzikos privačioje muzikos mokykloje. A. Karosas-Karosevičius nurodo J. Bazino, o T. Murma – prancūzų prof. Izidorą Roziną. Tolesnes studijas grįžus į Vilnių nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, kuriame Ch. Šulginas buvo sužeistas. T. Murma rašo, jog Pirmojo pasaulinio karo metais Ch. Šulginas pateko į Rusijos armiją, ten savo dalinyje buvo žinomas kaip „zapievaila“ (užtraukiantis dainą), 1916 metais dalyvavo ir buvo sužeistas kautynėse prie Styro upės. Rusijos pajėgoms vadovavo „šaunusis kavalerijos generolas Brusilovas“ (Rusijos ir sovietinis generolas Aleksejus Brusilovas (1853–1926)).

Pasveikęs Ch. Šulginas toliau dainavimo mokėsi pas rusų operos solistą V. Muratovą Sankt Peterburge.  1919 metais grįžęs į Vilnių tęsė studijas, pradėjo koncertuoti, dainavo lenkų muzikų draugijos „Liutnia“ teatre. Lenkams okupavus Vilnių, jis pasitraukė į Kauną. Anot T. Murmos, Ch. Šulginas buvo vienas pirmųjų, tuometiniuose koncertuose pradėjęs dainuoti lietuviškas dainas, netgi pačiam Klaipėdos krašto prefektui, o vėliau civiliniam komisarui Jeanui Gabrieliui Petisné (1881–1931).

Ch. Šulginas – Valentinas Ch. Gounod operoje „Faustas“. Valstybės teatras, 1924 m. Kauno miesto muziejaus fondai

1923 metais Ch. Šulginas debiutavo Valentino vaidmeniu Ch. Gounod op. „Faustas“. Per beveik dvidešimt metų (1923–1941) jis parengė daug pagrindinių – Renato, di Luną, Figaro, Alfio, Silvio, Scarpiją, Amonasro, Wolframą, Jago, Giannį Schicchą, ir daugybę mažų vaidmenų. Buvo vertinamas kaip kruopštus, scenai atsidavęs artistas – nors ir neturėjo ryškių vokalinių duomenų, buvo muzikalus, darbštus, ištvermingas ir lengvai, be didesnių repeticijų pakeisdavo kitus baritonus. Pokario metais (1944–1947) Ch. Šulginas buvo Lietuvos SSR radijo komiteto solistas. O vėliau atsidėjo laikrodžių taisymui, pomėgiui, kuriuo užsiiminėjo iki pensijos. Mirė Kaune 1970 metais.

Kompozitoriaus, muzikos kritiko ir publicisto Vlado Jakubėno (1904–1976) recenzijose „Lietuvos aide“ Ch. Šulginas minimas lakoniškai, tačiau pozityviai: „Įtikinantis, tik gal kiek perdėtai frazuojantis p. Šulginas (Capuleto)“, („Romeo ir Julija“ su p. K. Petrausku, p. Kardeliene ir Mažeika“, 1933-01-30); „Ch. Šulginas (Carnera) rimtai pažengė su lietuvių kalbos tarsena. Tai pavyzdys daugeliui kitų mūsų dainininkų, ypač J. Vencevičaitei <…>.“ („Čigonų baronas“, 1934-10-19); „Visai patenkinamas Šulginas (Scarpio) ir kiti.“ („Kaupelytė debiutuoja „Toscoje“, 1934-12-04); „Iš kitų, kaip visuomet, įsigilinęs ir kultūringas St. Sodeika (Lothario), rūpestingas Šulginas (Laertas), charakteringasis V. Puškorius (Antonio).“ („Atnaujinta „Mignon“, 1934-12-27); „visai neblogai rūpestingai pasiruošęs Ch. Šulginas (Jeleckis)“. („Pikų dama“ E. Cooperiui diriguojant“, 1935-05-22); „Neblogi, sceniškai spalvingi ir Ch. Šulginas (Šonaras“) ir Puškorius (namų savininkas)“ („Atnaujinta „Bohema“, 1936-01-13); „vaizdingas jėzuitas – Ch. Šulginas“ („Borisas Godunovas“ su naujomis jėgomis“, 1936-01-25); „labai neblogą, įtikinantį žiauraus Scarpio tipą sukūrė Ch. Šulginas; atrodo, kad ši rolė gražiai atitinka jo vokalinius duomenis.“ („Tosca“ su latvių svečiu“ – tenoras Marius Vėtra, 1936-05-13); „Charakteringą Amonasro sukūrė Ch. Šulginas.“ („Aida“ su italų svečiu“, 1936-05-23); „Ch. Šulginas labai charakteringai suvaidino žydą pirklį Skariją.“ („Radvila Perkūnas“. Naujos originaliosios operos premjera“, 1937-02-17); „Įdomus, pilnas egzotinės ekspresijos Amonasro – Ch. Šulginas.“ („Fr. Van Höslingo diriguojama „Aida“, 1937-04-23); „neblogas, nors ne visai pagavęs anglų karininko tipą Ch. Šulginas“ („Lakmė“ su prancūzų svečiu dirigentu, 1937-12-17).

Ch. Šulginas – Kapuletis Ch. Gounod operoje „Roméo ir Juliette“. Valstybės teatras, 1925 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Kiek daugiau V. Jakubėnas parašė minint Ch. Šulgino dešimties metų jubiliejų Valstybės teatre: „Ch. Šulgino jubiliejinis spektaklis „Rigoletto“ – mūsų kukliam, bet simpatingam operos darbininkui Ch. Šulginui vakarykštė diena buvo dvigubai reikšmingas įvykis. Pirma – jis galėjo atsižvelgti į dešimtmetį patvarios ir sėkmingos darbuotės. Jo per tą laiką įsigytos simpatijos aiškėjo iš to, kad jo jubiliejuje dalyvavo mūsų scenos korifėjai – Kipras Petrauskas ir V. Jonuškaitė. Taip pat tą aiškiai parodė pilnas teatras publikos. <…>  Vokališkai jis irgi buvo rolės reikalavimų aukštumoje. <…> Jubiliatas turėjo didelį pasisekimą; jo svarbiosios arijos susilaukė plojimų.“ (Lietuvos aidas, 1934-04-18)

Kiti recenzentai taip pat pabrėždavo Ch. Šulgino charakteringumą. Apie jo sukurtą Elgetą D. Aubero op. „Fra Diavolo“ A. Šmulkštys rašė: „Šulgino elgeta-plėšikas turi savotišką švelnutį balsą, savotiškas manieras. <…> Neabejojame, kad tai įdomiausias tipas ne tik Šulgino repertuare, bet, bendrai, scenoj.“ (Naujoji Romuva, 1931 m. Nr. 40)

Ch. Šulginas dainavo ne tik Valstybės teatro spektakliuose, jis dalyvavo ir įvairiuose koncertuose, tarp jų – 1930 metais Vytauto Didžiojo mirties metinių proga Ateitininkų rūmuose ir Kalinių globos draugijos „Soterija“ sukakties minėjimo koncerte Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 1940 metais: „Kaliniai su entuziazmu sutiko sukaktuvių minėjimą. Menininkai išpildė sukaktuvėms pritaikintus kūrinius. Koncertas dalyvių tarpe paliko gilų įspūdį.“ („Moteris“, 1940-01-06)

Ch. Šulginas – Rudžieras Ž. F. Halévy operoje „Žydė“. Valstybės teatras, 1927 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Įdomesnių faktų, apžvalgų, kuriose minimas Ch. Šulginas, galima rasti ir Lietuvos kariuomenės žydų savanorių draugijos leistame savaitraštyje „Apžvalga“, ėjusiame 1935–1940 metais Kaune. Laikraščio tituliniame puslapyje buvo pateikta ištrauka iš Lietuvos Valstybės Konstitucijos: „Visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, yra lygūs prieš įstatymus. Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės.“

1935 metų rugsėjo 22 dienos „Apžvalgoje“ Ch. Šulginas minimas kaip vienas iš atlikėjų Literatūros ir meno vakare, skirtame Natano Grinblato jubiliejui. Lietuvos žurnalistas, redaktorius, rašytojas ir literatūros kritikas N. Grinblatas (1886–1956) mokėsi Vilijampolės Ješivoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete, mokytojavo Kauno žydų realinėje gimnazijoje. Kaip žurnalistas bendradarbiavo Kauno, Vilniaus, Maskvos ir Odesos spaudoje, tarp jų – populiariausiame žydų laikraštyje „Di Jidiše Štime“ („Žydų balsas“), ėjusiame Kaune jidiš kalba. Kaune 1935 metais išleido romaną Be’arov Yameiha, 1936 metais emigravo į Palestiną. N. Grinblato jubiliejus buvo minimas (Žydų) realinės gimnazijos salėje, renginyje buvo skaitoma jo kūryba, kalbėjo gimnazijos direktorius dr. Cemachas Feldšteinas (1884–1944), laikraščio „Di Jidiše Štime“ redaktorius Ruvimas Rubinšteinas, koncerte dainavo Ch. Šulginas, J. Traubienė, J. Laksas, akompanavo Dukstulskienė.

Straipsnyje-anonse „Lietuvių–žydų vienybės koncertas – balius Šiauliuose“ skelbiama, jog vasario 22 dieną vyksiantis renginys – galbūt pirmasis lietuvių ir žydų karių sąjungų bendras koncertas, kurio ketvirtis pelno bus skiriama Ginklų fondo programai. Koncerte dalyvavo Valstybės teatro solistai Aliodija Dičiūtė, Ch. Šulginas, akompanavo „laisvąja menininke“ įvardinta ir iš muzikalios šeimos kilusi, 1928 metais studijas Berlyne baigusi Nadežda Dukstulskaitė (1912–1978). („Apžvalga“,1936-02-16)

Ch. Šulginas – Amonasro Dž. Verdžio operoje „Aida“. Valstybės teatras, 1928 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Įdomus 1937 metų spalio 24 dienos pranešimas apie Panevėžio žydų karių balių, vykusį „Vienybės“ klube. Koncertinėje dalyje dainavo Ch. Šulginas, akompanavo Percy Haidas. Baliuje „publikos prašomas“ kelias dainas sudainavo žydų teatro artistas p. Šerbskis. Vakaro pelnas buvo skirtas Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms remti. Kaip nurodo korespondentas, „Koncertui pasibaigus publika smagiai ir jaukiai praleido laiką ligi 4 val. ryto. Vakaras praėjo su dideliu meniniu ir meterijaliniu pasisekimu. Vakaro pelnas Panevėžio skyriaus valdybos skiriamas specialiems tikslams, susietiems su Lietuvos ginkluotųjų pajėgų rėmimu.“ („Apžvalga“, 1937-10-24) Ch. Šulginui akompanavęs Percy Haidas (1913–1977) kompoziciją ir fortepijoną studijavo Dortmunde, o nuo 1930 metų apsigyvenęs Kaune grojo kavinėje „Monika“. Holokausto metu Kauno gete jis grojo ir kūrė muziką toliau. Jo daina „Mamele“ buvo įkvėpta 1944 metais įvykdytos „Vaikų“ akcijos, kai buvo nužudyta apie 1300 vaikų. Jis išgyveno Dachau koncentracijos stovyklą, toliau grojo ir kūrė muziką. O dainos „Mamele“ melodija atgimė „Geltonojoje fantazijoje“ (Fantasie in Gelb, 1947) simfoniniam orkestrui. Šis kūrinys Lietuvoje pirmą kartą buvo atliktas 2019 metų „Kaunas 2022“ Istorijų festivalio renginyje „Paskutinis koncertas. Kauno geto orkestro atminimui“. Jį grojo Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas Vilmanto Kaliūno.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje gyveno, dirbo ir meną kūrė gausi žydų bendruomenė, ketvirto dešimtmečio pabaigoje veikė net kelios teatro trupės: Žydų mažumos teatras, Žydų teatras Lietuvoje, Kauno žydų teatras. Teatrų tikslas buvo puoselėti nacionalines vertybes, tautinį identitetą, kartu gvildenant bendražmogiškas problemas ir neatsiejant veiklos nuo lietuviškų teatro aktualijų. Pavyzdžiui, minint Kipro Petrausko kūrybinės veiklos 25-metį, 1936 metais Kauno žydų teatras pastatė Petro Vaičiūno dramą „Nuodėmingas angelas“. Vladas Lašas pabrėžė, jog K. Petrausko jubiliejus „gaivališkai pavirto lietuvių–žydų kultūrinio susiartinimo švente“ ir „atmintinė diena šių dviejų tautų kultūrinio bendradarbiavimo istorijoje“ („Apžvalga, 1936 m. Nr. 46).

Ch. Šulginas – Alfijas P. Mascagni melodramoje „Kaimo garbė“. Valstybės teatras, 1928 m. Kauno miesto muziejaus fondai

1938 ir 1939 metais „Apžvalgoje“ Ch. Šulginas minimas žydų operos kūrimo kontekste. I. Pukelytė teigia, jog buvo pastangų įsteigti operą dar 1928 metais, tai liudija išlikusios programėlės, koncertams dirigavo smuikininkas Izaokas Zaidmanas. 1938 metų vasario 27 dienos „Apžvalga“ praneša:

Prieš keletą savaičių jau buvo pranešta apie būrelį iniciatorių, kurie pasiryžo įgalinti dirbti mūsų vietinius menininkus žydus. Įsisteigusi draugija yra pasiryžusi įgalinti visus žydų talentus plėtotis muzikos srityje ir parodyti savo darbo vaisius viešumai. Visų pirma iniciatoriai pasiryžo įtraukti į darbą vietinius žydų dainininkus, kurie jau turi tam tikro stažo ir parodyti žydų kalba keletą garsiųjų operų aktų.

Straipsnyje nurodoma, kad ruošiami operų vertimai, diriguoti pakviestas Valstybės teatre dirbantis dirigentas Leiba Hofmekleris ir režisierius Stasys (?) Dautartas, o keturiasdešimties žmonių chorui vadovauti – Šaulis Blecharovičius. „Liaudies namuose“ numatoma parodyti ištraukas iš G. Verdžio operų „Rigoletto“, „Aida“ ir P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“. Kaip operos dalyviai nurodyti Račko, Šapiro, Šohamienė, Šmuklerienė, Abramavičius, Altmanas, Aleksandravičius, Aronavičius, Malkinas, Šulginas.  Deja ši iniciatyva buvo trumpalaikė.

Plačią Kauno kultūrinę panoramą 1939 metų kovo 12 dienos „Apžvalgoje“ pateikia J. Zaksas. Straipsnyje „Teatras ir muzika“, su paantrašte „Žydų teatrui ir menui remti draugijos gyvas veikimas; III jos koncertas; smuikininko R. Odnoposovo antrasis koncertas; pianisto Walterio Rūmelio koncertas; A. Vienuolio Lietuvos sukilimo dramos „1831 metai“ premjera Valstybės teatre“ smulkiai aprašomi visi išvardyti įvykiai. Keletas jų yra ypač įdomūs.

Autorius aprašo, jog Žydų teatrui ir menui remti draugija įsikūrė buvusio teatro „Miramar“ patalpose Ožeškienės gatvėje, jas susiremontavo savo lėšomis ir dabar ten vyksta spektakliai, paskaitos, koncertai ir vakarai skirti „įgalinti žydų jaunuosius literatus, artistus, dainininkus ir instrumentalistus, o taip pat ir jau prityrusius profesionalus viešai pasirodyti“. Jis skelbia apie jau trečią draugijos koncertą, įvykusį kovo trečią dieną. Koncerte pasirodė draugijos choras, Š. Blecharovičiaus vadovaujamas atlikęs dainas „Ka­narėlė“, „Bulvės“ „Myliu darbą“. J. Zaksas giria dirigentą, „sugebėjusį iš muzikalios žaliavos (taip reikia vertinti choro sąstatą) sukurti darnų ir dirigento lazdelei klusnų kolektyvą“ bei choro solistę Z. Goldingaitę, kuriai pasimokius, jo manymu, išeitų rimta dainininkė. Koncerte pasirodė ir Ch. Šulginas, atlikęs P. Čaikovskio romansą „Naktis“ ir Eskamilio ariją iš G. Bizet op. „Carmen“. Vėliau Ch. Šulginas su ponia Šmukleriene, dainavusia koncerte ir solo, padainavo duetą iš G. Verdi op. „Rigoletto“. Dainininkams akompanavo L. Hofmekleris, tekstus į žydų (autorius nenurodo į jidiš ar į hebrajų) kalbą išvertė R. Corfas.

Ch. Šulginas – Skarpija G. Puccinio operoje „Toska“. Valstybės teatras, 1934 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Antroje koncerto dalyje skambėjo instrumentinė muzika. W. A. Mozarto „Mažąją nakties muziką“ atliko L. Hofmeklerio vadovaujmas neseniai prie draugijos neseniai organizuotas styginių orkestras, fortepijonu skambino iš Herbek-Hansienės mokinių koncertų ir Radiofono žinomas jaunasis pianistas Chaimas Potašinskas, atlikęs J. S. Bacho Koncertą d-moll fortepijonui ir orkestrui ir F. Liszto 12-ą Vengrišką rapsodiją, prie kurios, beje, recenzentas dar siūlo padirbėti.

Labai įdomus smuikininko R. Odnoposovo koncertas. Beje, apie jį rašo ir V. Jakubėnas: „R. Odnoposovas, nors dar jaunas, bet jo vardas jau plačiai išgarsėjęs. Kaune jis pasirodė du kartus: pirmą kartą per jo koncertą buvo pilna nedidelė konservatorijos salė, antrą – Valstybės teatras. <…> R. Odnoposovo grojimas turi kažką tauraus, išbaigto, šviesaus. Jo technika lengva, viską valdanti, net nepastebima, jo tonas skambus, šviesus, turįs įvairiausių niuansų.“ (Lietuvos aidas, 1939-03-18)

J. Zaksas pabrėžia smuikininko virtuoziškumą E. Ysaÿe sonatoje, C. Saint-Saëns „Rondo Capriccioso“ ir N. Paganinio Koncerte, jausmingumą E. Blocho kompozicijoje „Nigun“ (jis pamini, jog E. Blochas – Šveicarijos kompozitorius žydas) ir publikos susižavėjimą – „kaip ir per pirmąjį koncertą, taip ir šį kartą klausytojai liko sužavėti“.

Valstybės teatro solistai, dirigentai, režisieriai teatro 10 metų jubiliejaus proga. Kaunas. 1930 m. Iš kairės: pirmoje eilėje sėdi ant grindų: S. Dautartas, V. Jonuškaitė-Zaunienė, J. Dvarionaitė, J. Stumbras, V. Puškorius. Antroje eilėje: A. Sodeika, A. Oleka-Žilinskas, A. Galaunienė, J. Tallat-Kelpša, K. Petrauskas, J. Gruodis, V. Grigaitienė, J. Štarka, P. Oleka. Trečioje eilėje stovi: S. Sodeika, J. Vencevičaitė, M. Vaičkienė, J. Byra, M. Rakauskaitė, V. Bručkus, Ch. Šulginas, M. Dambravičiūtė, G. Mejeris Stupelis, M. Lipčienė, J. Katelė, A. Kučingis. Ketvirtoje eilėje: J. Stupelis, P. Berkavičius, J. Dambrauskas, L. Hofmekleris. Nuotraukos autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai

Ricardo Odnoposoffas (1914–2004) – žydų kilmės smuikininkas, Argentinoje gimęs išeivių iš Rusijos šeimoje. Buenos Airėse jis mokėsi pas Leopoldą Auerį. Studijuodamas Berlyne pradėjo koncertuoti, 1933 metais, devyniolikos, pakviestas kaip Vienos valstybinės operos ir Vienos filharmonijos orkestro pirmasis smuikas ir koncertmeisteris. 1938 metais atleistas iš Vienos operos ir filharmonijos dėl savo kilmės.

Jo kelionė iš nacių valdomos Austrijos ėjo per Lietuvą: 1938 metų spalio 10 dieną jis išsiregistravo iš Vienos, kelionės tikslu nurodydamas Briuselį Belgijoje. Kaune surengė du koncertus – 1939 vasario 28 dieną Konservatorijos salėje ir po kelių dienų Valstybės teatre. 1939 gegužės 15 dieną jau buvo Briuselyje, tais pačiais metais su žmona paliko Europą ir išvyko į Argentiną pas tėvus. Iki 1956 gyveno ir koncertavo Pietų Amerikoje, JAV, o po Antrojo pasaulinio karo ir Europoje. 1956 m. Odnoposoffas grįžo į Vieną, dėstė Vienos Muzikos akademijoje ir Štutgarto valstybiniame muzikos ir menų universitete, 1975–1994 Ciuricho muzikos mokykloje, mirė Vienoje 2004 metais. Skaityti plačiau (anglų kalba).

Jo mokytojas, smuikininkas ir žymus smuiko pedagogas Leopoldas Aueris (1845–1930), 1868–1914 dėstęs Sankt Peterburgo konservatorijoje, o 1908 metais koncertavęs Vilniuje, buvo ir žymiojo, Vilniuje gimusio Jašos Heifeco (1901–1987) mokytojas.

Korespondentas straipsnyje detaliai analizuoja A. Vienuolio-Žukausko dramos „1831“ pastatymą Valstybės teatre, kurį režisavo S. Pilka. Autorius pabrėžia: „Savitos lietuviškos istorinės dramos premjera buvo karštai sutikta teatrą pripildžiusių žiūrovų, kurie nesigailėjo aplodismentų aktoriams, režisieriui, dai­lininkui bei autoriui.“

Valstybės teatro operos artistai: pirmoje eilėje iš kairės sėdi: solistės E. Kardelienė, A. Staškevičiūtė, A. Dambrauskaitė, V. Grigaitienė, dirigentas M. Bukša, solistė V. Jonuškaitė, režisierius T. Pavlovskis, solistai G. Matulaitytė, A. Kutkauskas, M. Lipčienė, A. Dičiūtė, A. Sodeika. Stovi: solistai J. Bieliūnas, E. Mickūnaitė, M. Dambravičiūtė, dirigentas ir koncertmeisteris L. Hofmekleris, solistas I. Nauragis, režisieriaus padėjėjas J. Stumbras, solistai J. Mažeika, St. Sodeika, Ch. Šulginas, dirigentas, koncertmeisteris V. Marijošius. Stovi antroje eilėje: solistai J. Butėnas, V. Bručkus, J. Katelė, A. Dvarionas, režisierius S. Dautartas, sufleris, kompozitorius J. Dambrauskas, koncertmeisteris, muzikinės dalies vedėjas S. Gailevičius, solistai K. Orantas, V. Puškorius, režisierius A. Zauka. 1932 m. Fotografas – B. Mirbachas, „Foto Ideal“. Kauno miesto muziejaus fondai

Šio straipsnio autorius J. Zaksas spaudoje minimas kaip žydų teatrų trupių narys, vaidybos studijos mokinys, jaunas dainininkas, 1928 metais vaidinęs Abraomo Goldfadeno spektaklyje „Sulamita“. 1929 metais žurnale „7 meno dienose“ (1929 nr. 34) jį straipsnyje „Naujas žydų teatras“ mini Borisas Dauguvietis.

Būtina pridurti, jog laikraštis „Apžvalga“, pateikęs įdomios informacijos apie Ch. Šulgino veiklą, skaitytojams pasakojo ne tik apie Lietuvos žydams aktualias temas. Publikacijose matyti ir platus pasaulinis politinis bei kultūrinis kontekstas – įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje: Lietuvos respublikos dvidešimties metų nepriklausomybės sukaktis, Jono Basanavičiaus mirties metinės, kunigo ir esperantininko Jono Dambrausko-Jakšto mirtis, taip pat Didžiosios Britanijos karaliaus mirtis ir naujo popiežiaus Pijaus XII paskelbimas!

Štai 1936 metų vasario 2 dieną pranešama apie „Įspūdingas pamaldas už Anglijos karalių Kauno choralinėje sinagogoje“: sinagoga buvo dekoruota juodu krepu, pamaldose dalyvavo Anglijos atstovas Torntonas Prestonas su žmona ir dukterim bei visas Anglijos konsulato personalas. Giedojo sinagogos kantorius p. Frindlandas, kalbėjo žydų agentūros Kaune pirmininkas G. Volfas, dr. Feldšteinas, kuris pabrėžė žydų tautos atgimimą Jurgio V valdymo laikotarpiu ir Balfuro deklaraciją. Buvo sugiedoti Lietuvos ir Didžiosios Britanijos himnai bei „Hatikva“. Beje, straipsnyje minimas Didžiosios Britanijos atstovas T. Prestonas buvo ir kompozitorius, Valstybės teatre buvo pastatyti jo baletai „Nykštukas grenadierius“ (1935) ir „Baltosios rožės“ (1937). Tame pačiame leidinio numeryje yra didelis ir pozityvus straipsnis apie velionį karalių Jurgį V ir jo santykius su žydais.

1937 metų vasario 21 dienos numeryje pranešama apie iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą Kauno choralinėje sinagogoje: giedojo kantorius Zaksas su p. Gerberio vadovaujamu choru, buvo meldžiamasi už prezidentą A. Smetoną ir žydų karius, žuvusius už Lietuvos laisvę. Kariuomenės rabinas Šmuelis Aba Sniegas kalboje pabrėžė Nepriklausomybės paskelbimo reikšmę lietuviams ir ypač žydams. Tada žydų karių sąjungos nariai žygiavo į Karo muziejų, kur dalyvavo bendrose iškilmėse. Tame pačiame numeryje rašoma apie J. Basanavičių, minint jo dešimties metų mirties metines.

1938 metų vasario 27 d. publikuojama prezidento A. Smetonos kalba bei aprašomas jo apsilankymas Kauno žydų Vasario 16 d. minėjime Žydų realinėje gimnazijoje kartu su žmona, burmistru A. Merkiu, viceburmistru S. Rusteika ir kitais. Kitame straipsnyje detaliai aprašomas Vasario 16-osios minėjimas Kaune ir kituose miestuose.

Valstybės teatro artistai su bosu Fiodoru Šaliapinu (centre). Į dešinę nuo jo: V. Grigaitienė, K. Petrauskas, dirigentas L. Hofmekleris. Iš dešinės antras stovi Ch. Šulginas. 1934 m. Kauno miesto muziejaus fondai

O pabaigai – truputį nerimtai apie Valstybės teatrą. Visai niekuo dėtas Ch. Šulginas sušmėžuoja nuotaikingame teatrologo, režisieriaus ir poeto Jurgio Blekaičio (1917–2007) prisiminime apie atvejį Valstybės teatre, R. Wagnerio operoje (tikėtina „Lohengrinas“), kurį jis stebėjo su poetu Henriku Radausku (1910–1970): „Teatro seminaro nario pažymėjimas, sutvirtintas antspaudu ir nuotrauka, įleidžia mus tik į laisvas vietas, ir jų buvo likę nedaug šios Wagnerio operos spektakliui, kuris tęsiasi amžinybę. Staiga tas teatro laimės švystelėjimas – tarsi suimprovizuotas at­sitiktinumas – viską atgaivina. Tegu – ne meniškai. Kai mažų partijų solistas Šulginas įžygiuoja scenos vidurin savo triko aptemptom, išlenktom kojom, atsivesdamas keturis kostiumuotus fanfarininkus, visa gerbiamoji publika linksmam siaube išvysta: vienas iš dūdorių svirduliuoja! Ir jis ne sceniškai, ne pagal operos reikalavimus ar „pagal Stanislavskį“ girtutėlis, bet visai realiai ir skandalingai. Salė suūžia, o scenoje didžiųjų solistų akys žaibais susminga į permirkusį vyruką — įmanytų, skradžiai žemės jį nutrenktų. Po du muzikantai sustoja pačiame scenos priekyje, prie portalo. Visi stovi kilniai tiesūs, sustingę kaip statulos, grakščiai atrėmę trimitus į kelį. O tas vargdienis, subliuškęs kaip maišas, sunkiai atsiremia užpakaliu į sieną ir pasisukęs į publiką – ko ji juokiasi? – vedžioja po salę pastėrusį žvilgsnį. Protarpiais, lyg prisiminęs pareigą, jis taikstos uždūduoti. Tada jo sėbras vikriai ir – kaip jis, turbūt, mano – „nežymiai“ numuša žemyn jo su trimitu kylančią ranką. Iki sekančio karto. Mano kaimynas Radauskas – be galo atsigavęs, visas perlinkęs priekin, stačiai dega smalsumu, kuo čia viskas baigsis? Kas bus, jei anas užgros? Nebe nuobodus Wagneris ir man, ir kaip tikri vokiečių sunkiosios muzikinės artilerijos mylėtojai, mudu entuziastingai stebim spektaklį. Deja ar laimei, kulminacinis momentas nuvilia: atėjus momentui, visi dūdoriai, įskaitant ir girtąjį, darniai patrimituoja.“ („Metmenys“, 1977 metų Nr. 33)

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link