Lietuvos valstybėje skirtingais istoriniais laikotarpiais cirkuliavo įvairiausi pinigai – nuo viduramžiais kaldintų sidabrinių lietuviškų ilgųjų iki šiuolaikinių euro monetų su Vyčiu. Jei archeologų paklaustumėte, kokia Lietuvos žemėje dažniausiai aptinkama moneta, turbūt tikėtumėtės, kad tai būtų kapeika arba grašis, tačiau atsakymas yra labai keistas – „buratinka“.
Daugelis puikiai prisimename prieš 30 metų atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje laikinai sovietinius rublius pakeitusius talonus, kuriems prigijo „vagnorkių“ pavadinimas pagal tuomečio ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus pavardę. Vargu ar ateities archeologai ras žemėje gulinčių popierinių talonėlių, kurie apyvartoje buvo vos porą metų, o štai varinės, nors ir prastos kokybės monetėlės, kaldintos karų nualintoje Abiejų Tautų Respublikoje prieš 350 metų, turėjo didelės įtakos valstybės raidai.
XVII a. vidurys Abiejų Tautų Respublikai buvo ypač sunkus. Nuo pat Vazų dinastijos valdymo pradžios Lenkijos-Lietuvos valstybei vis sunkiau sekėsi kovoti su Rusijos ir Švedijos ekspansija. Galiausiai, valdant Jonui Kazimierui, beveik visa šalis buvo užimta priešų. Siekiant išsigelbėti iš krizės ir milžiniškų skolų bei atsiskaityti su samdoma kariuomene, imtasi kaldinti varines monetas. Šios idėjos autorius buvo italas Titas Livijus Buratinis (Tito Livio Burattini), nuo 1641 m. tarnavęs Lenkijos karaliaus dvare. Pasižymėjęs kaip universalus mokslininkas išradėjas, jis puikiai pritaikė savo gabumus ir versle. Nuo 1659 m. pradėtos kaldinti menkavertės varinės monetos – šilingai. Buratinio prižiūrimos monetų kalyklos veikė Lenkijoje ir Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune bei Breste (dab. Baltarusija). Tiesa, kai kurias iš jų nuomojosi kitas verslininkas – vokietis Georgas fon Hornas. Identifikuoti kalyklą ir jos laikytoją galima pagal inicialus monetos averse. Vilniaus kalyklos, veikusios prie Valdovų rūmų, 1664–1666 m. nukaldinti šilingai pažymėti Buratinio inicialais TLB. Kaune pastatą kalyklai įrengti Turgaus aikštėje prie Rotušės Buratinis nusipirko 1664 m. gegužės 7 d. už 6 tūkst. zlotų (auksinų). 1665 m. liepos 6 d. šį pastatą jis perleido Hornui. Kalykla veikė nuo 1665 m. spalio 17 d. iki 1667 m. sausio 15 d. Buvo nukaldinta per 40 milijonų vienetų šilingų (Vilniuje – per 400 milijonų). Kaune nukaldintų šilingų averse po valdovo atvaizdu iškalti Horno inicialai GFH, o reverse po Vyčiu – LDK žemės iždininko J. Kryšpino-Kiršenšteino herbinis ženklas Elnio galva. Vilniaus ir Kauno kalyklų varinės monetos sudarė apie pusę visoje Abiejų Tautų Respublikoje tuo laikotarpiu nukaldintų Jono Kazimiero šilingų.
Monetos. Jono Kazimiero ir Kristinos Augustės šilingai. XVII a. I pusė – XVIII a. pr. KMM fondai
Į rinką paleidus beveik 1 milijardą tokių monetų, suintensyvėjo prekyba, finansinė padėtis šalyje ėmė gerėti. Toks milžiniškas varinių monetų kiekis leido atsiskaityti su kariuomene bei iš apyvartos išstumti svetimų kraštų smulkių nominalų monetas, kurios smukdė valstybės ekonomiką. Lietuvoje buvo ypač paplitę Rygos ir Livonijos šilingai. Nuo 1621 m. dalis Livonijos su Rygos miestu atiteko Švedijai. Karalienės Kristinos Augustės valdymo laikotarpiu (1632–1654) dviejuose Rygos monetų kalyklose galėjo būti nukaldinta iki 2 milijardų biloninių (žemos prabos sidabro) šilingų, dar vadinamų solidais. Negana to, tiek švediški, tiek lietuviški ir lenkiški šilingai buvo padirbinėjami. Keli šimtai milijonų apyvartoje cirkuliavusių falsifikatų nukaldinti Moldavijos kunigaikštystės sostinėje Sučavoje (dab. Rumunija). Šios šalies pinigams smarkiai nuvertėjus, jos valdovas tokiu drastišku būdu bandė papildyti biudžetą.
Jei suskaičiuotume visus varinius šilingus, XVII a. antroje pusėje nukaldintus Lenkijoje, Lietuvoje, Livonijoje ir nelegaliai Moldavijoje, gautume įspūdingą kone 3 milijardų monetų skaičių. Tokio kiekio valstybei visiškai pakako smulkiems kasdieniams atsiskaitymams beveik šimtui metų į priekį. Iki XVIII a. vidurio šie smulkieji pinigėliai cirkuliavo Abiejų Tautų Respublikoje ir netgi patekdavo į kaimyninių valstybių rinkas. Nepaisant įvairių kaltinimų dėl nesąžiningai susikrautų turtų valdant monetų kalyklas, Buratinis sugebėjo apginti savo garbę, o už nuopelnus valstybei buvo apdovanotas paties valdovo. „Buratinkų“ pravardė visoms to meto menkavertėms varinėms monetoms greičiausiai prilipo ne italo gyvenimo, o jau vėlesniais laikais, vystantis archeologijos mokslui. XIX a. lenkų archeologai, vis dažniau susidurdami su šiuo radiniu, pavadino jį „bóratynek“ arba „bóratynka“, o šių dienų mūsų archeologai vadina lietuviškiau – tiesiog „buratinais“.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje galite apžiūrėti ekspoziciją „Prisiliesk prie XVII a. Kauno: nuo koklio iki puodo šukės“, kurioje pamatysite Jono Kazimiero ir Kristinos Augustės šilingus, rastus Kauno senamiestyje.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus edukatorius Giedrius Karpinskas
