Žalgirio mūšis, daugybę kartų aprašytas ir ištyrinėtas istorinis įvykis, yra žinomas net mažai besidomintiems Lietuvos praeitimi tautiečiams. Nuo pokario laikų iki dabar „Žalgirio“ vardas dažnai siejamas su garsiuoju Kauno krepšinio klubu. Bet ar turi Kaunas ką nors bendra su šiuo viduramžių mūšiu? Tikrai taip! Žinoma, kad 1410-ųjų liepos 15-osios kautynėse lietuvių pusėje dalyvavo 40 pulkų. Vienas iš jų buvo Kauno pulkas, kurį galėjo sudaryti apie 300 bajorų. Pulką karo veiksmams turėjo sutelkti pirmasis Kauno seniūnas Jonas Sungaila. Šis valdovo Vytauto Didžiojo aplinkos didikas rezidavo naujai atstatytoje Kauno pilyje, o vėliau tapo ir Trakų kaštelionu.
Po sėkmingai lietuviams ir lenkams pasibaigusio Žalgirio mūšio su Vokiečių ordinu, 1411 m. pradžioje buvo sudaryta Torūnės taika. Tačiau ji sienų klausimo iki galo neišsprendė ir Ordino magistras toliau reikalavo Žemaitijos. Vytautas negalėjo su tuo sutikti. Išspręsti ginčą ėmėsi Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Jis į Lietuvą pasiuntė patikėtinį – vengrų didiką Benediktą Makrą. Gavęs imperatoriaus įgaliojimus, Makra 1412 m. spalį išvyko iš Budos (dab. Budapešto). Pirmiausia sustojęs Marienburge ir susitikęs su Ordino vadovybe, gruodį jis pasiekė Lietuvos pasienį – Ragainę. Iš čia per Kauną iki Trakų atvykusį garbingą svečią priėmė pats Vytautas. Pasitaręs su Lietuvos valdovu, ginčo sprendimo vieta Makra pasirinko būtent Kauną. 1413 m. sausį Salyne prie Kauno Vytautas ir Jogaila sutiko Nemunu atplaukusius Ordino valstybės atstovus. Abi pusės Makrai išdėstė savo argumentus dėl Žemaitijos priklausomybės. Imperatoriaus įgaliotinis, kol priėmė sprendimą, iki pavasario buvo apsistojęs Kaune, mediniame Vytauto dvaro maršalkos Stanislovo Čiupurnos name, tikriausiai stovėjusiame šalia pilies.
Tų pačių 1413-ųjų rudenį Vytautas su Jogaila vėl lankėsi Kaune. Ir šį kartą dėl Žemaitijos, kuri vis dar buvo pagoniška. Abu valdovai, Nemunu pasiekę Dubysos žiotis, pakilo kiek aukščiau iki Betygalos, kur buvo apkrikštyti pirmieji žemaičių bajorai. Iki 1417 m., kai buvo įsteigta Žemaičių vyskupija, Vytautas kasmet bent kartą apsilankydavo Kaune, rūpindamasis vakarinių valstybės žemių reikalais ir, tikėtina, prižiūrėdamas besitęsiančią antrosios mūrinės pilies statybą.
Kad XV a. pradžioje Kauno pilis dominavo miesto siluete, mes sužinome iš flamandų riterio Žilbero Lanua aprašymo. 1414 m. pradžioje, grįždamas iš diplomatinės misijos rusų kunigaikštystėse, jis aplankė ir svarbiausius Lietuvos miestus – Vilnių, Trakus, Kauną, o Punioje susitiko su pačiu Vytautu. Lanua akimis, Kaunas – didelis įtvirtintas miestas, kuriame yra labai graži didelė pilis, stovinti prie Nemuno upės (tikroji pilies lokacija – prie Neries upės, aut. past.).
Po 1422 m. Melno taikos Lietuva su Vokiečių ordinu galutinai nustatė valstybinių sienų ribas. Žemaitija visiems laikams atiteko Lietuvai, tačiau Klaipėdos kraštas liko Ordinui. Kaunas prarado savo pasienio tvirtovės statusą ir naujoji Kauno pilis kryžiuočių jau nebuvo puolama. Paskutiniais savo gyvenimo metais Vytautas Didysis joje apsilankė tris kartus. Tuomet valdovas rūpinosi savo karūnavimo reikalais, tačiau tapti Lietuvos karaliumi jam nebuvo lemta.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus edukatorius Giedrius Karpinskas
