„Ar atminsi?“ – klausiama 1984 m. JAV išleistoje lietuviškų dainų plokštelėje. Ji pasirodė gerokai po kompozitoriaus Juozo Gruodžio mirties ir likus metams iki Stasės Gruodienės mirties. Vargu ar kuris nors iš jų matė ar pažinojo šioje plokštelėje įrašytus menininkus – dainininkę Daną Stankaitytę ir pianistą Alvydą Vasaitį. Gruodžiai nė karto nėra lankęsi JAV, tad apie kokią atmintį čia galime kalbėti?
D. Stankaitytės ir A. Vasaičio plokštelėje pristatoma lietuviškos vokalinės muzikos retrospektyva, stulbinamai apimanti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, sovietmečio Lietuvoje ir JAV lietuvių išeivijoje kūrusius autorius. Joje skamba dainos, kurias sukūrė Aleksandras Kačanauskas (1880, Kaunas – 1959, Vilnius), Elena Laumenskienė (1880, Radviliškis – 1960, Vilnius), Juozas Gruodis (1884, Rokėnai – 1984, Kaunas), Kazimieras Viktoras Banaitis (1886, Vaitiekupiai – 1963, Bruklinas), Jonas Dambrauskas (1892, Pamusiai – 1982, Kaunas), Vladas Jakubėnas (1903, Biržai – 1976, Čikaga), Stepas Sodeika (1903, Jurbarkas – 1964, Čikaga), Antanas Račiūnas (1905, Užliaušiai – 1984, Vilnius), Jeronimas Kačinskas (1907, Viduklė – 2005, Bostonas), Bronius Budriūnas (1909, Pabiržė – 1994, Los Andželas) ir Vytautas Klova (1926, Tirkšliai – 2009, Vilnius).
„Ar atminsi“. Dana Stankaitytė (sopranas), Alvydas Vasaitis (pianistas). „AG records“, 1984 m.
Plokštelėje įrašytos šios dainos: A. Kačanausko „Mano rožė“ ir „Kad aš našlaitėlė“, E. Laumenskienės „Vakaras“, J. Gruodžio „Rūta“, K. V. Banaičio „Savo skambančia daina“ ir „Vandens lelija“, J. Dambrausko „Krinta lapai“, V. Jakubėno „Žemė kryžių ir smūtkelių“ ir „Ežerėlis“, St. Sodeikos „Benamio daina“, A. Račiūno „Ar atminsi“, J. Kačinsko „Paslaptis“, B. Budriūno „Šauksmas“ ir V. Klovos „Močiutės dvarely“. Informacinį tekstą parengė Emilija Sakadolskienė (1955, Čikaga).
Vis dėlto apie kokią atmintį kalbame?
Solistė Dana Stankaitytė (Dana Stankaitis) gimė 1927 m. Lietuvoje, Byvainiuose, Joniškio valsčiuje, o mirė 2014 m. Ouk Lone, Ilinojaus valstijoje JAV. Lietuvoje mokėsi Joniškio pradžios mokykloje ir gimnazijoje. Pasitraukus į Vakarus, Vokietijoje baigė Hanau lietuvių gimnaziją, o Frankfurto universitete studijavo kalbas, literatūrą ir psichologiją. Dainavo ansamblyje „Dainava“, balsą lavino pas buvusį Valstybės teatro solistą Joną Būtėną (1892, Akmeniai – 1968, Čikaga), o 1949 m. atvykusi į JAV, toliau mokėsi pas dainininkę, buvusią Valstybės teatro solistę Aliodiją Dičiūtę-Trečiokienę (1905, Kamenskojė, Ukraina – 1997, Santa Monika, JAV), pianistą ir buvusį Valstybės teatro akompanuotoją Aleksandrą Kučiūną (1914, Suvalkai – 2002, Hinsdeilis, JAV) bei pianistą, kompozitorių ir muzikologą Vladą Jakubėną. 1958–1983 m. ji dainavo Čikagos lietuvių operoje, sukūrė apie 20 vaidmenų (tarp jų – Jurgio Karnavičiaus op. „Gražina“, K. V. Banaičio op. „Jūratė ir Kastytis“, Juliaus Gaidelio op. „Dana“, J. Kačinsko „Juodas laivas“). Ji taip pat koncertavo lietuvių kolonijose JAV ir Kanadoje, Australijoje ir Europoje. Lietuvoje lankėsi 1971 ir 1987 m.
Jai akompanuojantis Alvydas Vasaitis (1945, Gracas, Austrija – 2019, Lemontas, JAV) – JAV lietuvių pianistas ir dirigentas, muzikinį išsilavinimą įgijęs jau JAV. Jis studijavo muziką Čikagoje, Ruzvelto ir Ilinojaus universitetuose, o matematiką baigė Lojolos universitete. Kaip pianistas koncertavo su JAV orkestrais, dirigavo chorams ir orkestrams, buvo Čikagos lietuvių operos dirigentas ir meno vadovas, rengė operų pastatymus, tarp jų – V. Klovos „Pilėnus“. 1988, 1991 ir 1995 m. dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.
„Ar atminsi“. Dana Stankaitytė (sopranas), Alvydas Vasaitis (pianistas). „AG records“, 1984 m.
Ši atmintis aprėpia kelių kartų kompozitorius ir atlikėjus – tiek gyvenusius Lietuvoje, tiek kūrusius išeivijoje. Plokštelė simboliškai išleista minint J. Gruodžio gimimo šimtmetį. Akivaizdu, vadinamoji „geležinė uždanga“ buvo labiau nailoninė – meno, o ypač muzikos, neįmanoma uždaryti. V. Klovos „Pilėnai“ buvo pastatyti ir Lietuvoje, ir JAV lietuvių išeivijoje. Ten skambėjo ir sovietmečiu sukurta muzika – ne tik V. Klovos, bet ir B. Gorbulskio. Tačiau išeivijos lietuvių kompozitorių muzika Lietuvoje negalėjo skambėti viešai.
O Juozas Gruodis?
J. Gruodžio, kaip ir kitų Lietuvos kompozitorių, muzika JAV lietuvių išeivijoje skambėjo nuo seno. Antanas Vanagaitis žurnale „Margutis“ stengėsi supažindinti skaitytojus su įvairių kompozitorių kūryba, tarp jų – ir J. Gruodžio. J. Gruodžio sukurtos dainos skambėjo minint Masačusetso valstijos 300 metų sukaktį, Vytauto Didžiojo metus Baltimorėje ir Pasaulinės parodos koncerte 1939 m. Ne visi chorai imdavosi sudėtingesnių jo dainų, tačiau koncertų repertuaruose dažnai būdavo minimos „Op, op“, „Šiltas gražus rudenėlis“ ir, be abejo, giesmė „Tėve mūsų“. Jo solines dainas koncertuose atlikdavo Čikagoje gimusi Florentina Korsakaitė (Florence Korsak, 1914–1997) ir tarptautinėje arenoje išgarsėjusi Lilijana Šukytė (Lilian Šukis, 1939, Kaunas). J. Gruodžio kūrinius atliko smuikininkas Izidorius Vasyliūnas (1906, Sankt Peterburgas – 1982, Kembridžas, JAV) ir pianistai Manigirdas Motekaitis (1938, Kaunas) bei Raminta Lampsatytė (1950, Čikaga). O Andrius Kuprevičius (1921, Poltava – 1997, Klivlandas, JAV) J. Gruodžio „Rytiečių šokį“ įtraukė į 1980 m. išleistą lietuviškos fortepijoninės muzikos kompaktinę plokštelę „Piano Works of Lithuanian Composer“, kurioje pristatomi tokie kompozitoriai kaip M. K. Čiurlionis. 1952 m. Pabaltijo kraštų koncerte Carnegie salėje Niujorko Filharmonijos orkestras atliko kompozitoriaus ir pianisto Vytauto Bacevičiaus (1905, Lodzė – 1970, Niujorkas) orkestruotą J. Gruodžio Antrosios sonatos dalį „Lietuvoje“. O šioje plokštelėje skambančią „Rūtą“ (ž. Kazio Binkio) JAV gimęs dainininkas Kazys Jakutis (g. 1935) vadino „universalia meilės istorija, savo tapatybės atradimu ir jos parodymu – be varžtų“.
1958 m., minint dešimtąsias J. Gruodžio mirties metines, V. Jakubėnas JAV lietuvių žurnale „Muzikos žinios“ rašė: „Juozo Gruodžio asmenyje turėjome vieną iš mūsų talentingiausių ir originaliausių muzikos kūrėjų; jo kūrybinės jėgos dar toli gražu nebuvo nusilpusios. <…> Kūrybinis talentas jame siejosi taip pat su tauria asmenybe, apie kurią visi, kas jį pažinojo, turi šviesių prisiminimų. Juozas Gruodis nebus užmirštas nei dabartinėje Lietuvoje, kur jo atmintis yra garbinama oficialiai palaiminta; jį atmins ir mūsų tremtinių visuomenė; jo asmenybės antspaudą nešioja ir nešios gausūs jo mokiniai – tiek likę Lietuvoje, tiek išblaškyti po visą platų pasaulį. Taip pat kur tik bus pažangesni lietuvių chorai ar kiek išprusę lietuviai dainininkai bei instrumentalistai, ten iš koncertinės estrados skambės gyva ir originali Juozo Gruodžio muzika.“ („Juozas Gruodis. 10 metų nuo jo mirties praėjus“, Muzikos žinios, 1958 m. Nr. 2).
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
