Įrašas

Apie Lietuvių meno kūrėjų draugijos laikraštį „Menas“. I dalis

1920 metų sausio 29 d. Kaune buvo įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – Draugija), vienijusi dailininkus, rašytojus, teatralus ir architektus, jai pirmininkavo A. Varnas (1920–1923), J. Vienožinskis (1923–1925), B. Sruoga (1925–1927), F. Kirša (1927–1929). Draugija leido laikraštį „Menas“ (redaktoriai – Faustas Kirša, Stasys Šilingas, Juozas Žilevičius), turėjo keletą sekcijų, kurių kiekviena vykdė aktyvią veiklą: Literatų (pirmininkas V. Krėvė), Plastikos (pirmininkas J. Vienožinskis), Dramos (pirmininkai A. Vanagaitis, L. Gira), Muzikų (pirmininkai J. Tallat-Kelpša, S. Šimkus). Plastikos sekcija rengė dailės, liaudies meno, grupines ir individualias parodas, J. Vienožinskio iniciatyva įsteigė Aukštuosius piešimo kursus, Draugijos iniciatyva priimtas M. K. Čiurlionio muziejaus steigimo įstatymas. Teatro taryba (vėliau Dramos sekcija) įkūrė Dramos vaidyklą, telkė aktorius, rūpinosi repertuaru. Muzikų sekcija rengė koncertus, būrė chorus, rėmė užsienyje studijuojančius muzikus. Šios sekcijos rūpesčiu privati J. Naujalio mokykla buvo suvalstybinta. Sekcija įsteigė Operos ir dramos vaidyklą, kurios pirmieji spektakliai – H. Sudermanno „Joninės“ ir G. Verdžio „Traviata“ – žymėjo Valstybės teatro operos pradžią. Draugija koordinavo didelę kultūrinio gyvenimo dalį Lietuvoje, o menininkai, dalyvavę Draugijos veikloje, padarė didžiulę įtaką Lietuvos kultūrai. Lietuvių meno kūrėjų draugija veikė iki 1929 metų, oficialiai likviduota 1934-aisiais, o jos idėjos ir pradėti darbai tapo realybe bei istorija.

Draugijos laikraščio „Menas“ išėjo tik du numeriai – 1920 metų liepos 29 ir spalio 10 dienomis, juose yra daug įdomios informacijos, matome daugybę idėjų ir sumanymų, iš kurių kai kurie šiandien yra tapę neatsiejama mūsų kultūros istorijos dalimi. Pavartykime šiuos istorinius leidinius ir pažiūrėkime, kuo gyveno tuometiniai menininkai ir kaip jie apie tai rašė. Žurnale „Menas“ publikuoti straipsniai, raštai Švietimo ministerijai, įstatai, planai ir nuveikti darbai. Taip pat buvo bandoma tobulinti lietuvių kalbos rašybą. Žurnalo kaina – trys auksinai.

Pirmą numerį Draugija pradėjo prisistatymo straipsniu „Mūsų darbas“. Jau pirmose eilutėse išdėstyti pagrindiniai Draugijos tikslai ir, galima sakyti, moralinis credo:

Iš kur mes, lietuvių menininkai, išaugome ir kur einame? Štai klausimas, in kurį, eidami su „Meno“ laikraščiu, mes turime atsakyti. Trumpas atsakymas būtų toks: mes iš amžių esame išsupti nenustelbiamos ypatingos Lietuvos žemės tėvų dvasios ir einame in priekį ne likimo nešami, bet kūpini vilties, kad mūsų žingsnius pagaus amžių kartos ir augs mūsų stiprybe, kaip mes augame savo tautos praeities kūryba.

Kiek pompastiškame tekste pabrėžiama lietuviška kilmė ir gražiais palyginimais tikinama, esą menas lietuvius lydi nuo gimimo („kūdikis žengia gyventi meno pagautas“), per visą gyvenimą, nuo jaunumės („meno atbalsių lydimas“), per brandą („nenutoldami nuo meno liepsnos“), iki senatvės („meno gyventomis valandomis žengnojasi“) ir mirties („ir paskutinę valandą menas jiem nėra tolimas“). Menas lydi visą gyvenimą, lietuviai „savo gyvenimo takus išvaikščiojo meno paunksmėje“, ir, nors to gal nesupranta, gyvena mene ir menui. To nėra kitose tautose, nes jos užimtos pramonės ir socialinio gyvenimo nagrinėjimu ir net jų sodiečiai „nebeneša nesuteptos gryno žmogaus kūriamosios galios pasaulio“, o mes – „tarpstame meno dainoje“. Kviečiama atsiriboti nuo svetimo meno įtakos, nes „praėjo juodi amžiai vieno meno“ ir kuriamam „valstybės rūmui“ reikia ne tik politikos „plytų“, bet ir “šviesiūjų žmogaus kūrybos pajėgų“. Valstybės „rūmuose“ turi slypėti „žmogaus laimės ir laisvės pradai“, tad jame kuo daugiau turi būti meno. Būtent todėl Draugija nori pasauliui, kuris yra „apkrėstas invairių meno ligų arba netinkamų ir nereikalingų mum krypsnių“, pristatyti savo meną, kurio visas šakas augins naudodama visas tautos savybes. Teigiama, kad menas turi tautinį atspalvį, o lietuvių tauta „atnešė pasauliui ypatingų kūrybos gilybių ir jų neparodė“. Straipsnio autorius mano, jog lietuviai kultūroje apmirė todėl, jog to, ką pamatė savyje, nerado kitur, o savyje rado tai, kas „nauja, prakilnu ir galinga“. Kaip naujus kūrybos kelius autorius įvardija M. K. Čiurlionio tapybą, jo ir Č. Sasnausko muziką, tautinę Vydūno ir V. Krėvės literatūrą, A. Jaroševičiaus kryžius, liaudies audinius, išpjaustymus, skaptavimus ir t. t. Tačiau visa tai, autoriaus manymu, yra tik „primitivai“, lyginant su tautos dvasios turtu, „žablinėjimas“, parengiamieji darbai. Lietuvių tautos menas yra tas švyturys, kuris šviečia visai Lietuvai. O internacionalizmo ir tautiškumo „prošvaistės“ leidžia rimčiau „insirežti“. Tuometiniame pasaulyje autorius matė kovą arba už gyvybę, arba už garbę, o kultūrą „miestiečio rubais aprėdyta“ jam atrodė per žiauri. Tik sodžiuje yra „nesuteptos“ kultūros likučių, tik toks, nesuteptas, menas, gali vesti žmones. Beje, ir prieš šimtą metų menininkai skundėsi politikais: „politikos vairo žmonės paskyrė jam kelią eiti šalia visų žmonijos invykių ir gaudyti atliekamus trupinius. Tik nevaržomos, atviros širdys per skurdą meną išnešė iš gyvenimo drumzlių ir toliau neša.“ Kviečiama į viską žiūrėti meno akimis, nes jame, mene, ras Dievą, Saulę, Mintį, o „kas šiandieną mene yra juodo, tai tik antkritis šių dienų sulaužytos kultūros“.

FacebookMessengerEmailTwitterCopy Link