1920 metų sausio 29 d. Kaune buvo įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – Draugija). Ji vienijo dailininkus, rašytojus, teatralus ir architektus, koordinavo didelę kultūrinio gyvenimo dalį Lietuvoje. Jų idėjos, pradėti darbai tapo realybe ir istorija. Daug idėjų atskleidžia Draugijos leistas žurnalas „Menas“, kuriame buvo publikuoti straipsniai, darbų ataskaitos, raštai Švietimo ministerijai. Tęsiame pirmo žurnalo numerio, išleisto 1920 metų liepos 29 dieną, apžvalgą.
Kaip nurodoma žurnale, į savo įsteigiamąjį susirinkimą Draugija kvietė šiais žodžiais: „Inžengus lietuvių tautai in nepriklausomą valstybės gyvenimą, reikia tiksliai rūpintis lietuvių meno kūryba. Visos lietuvių kūriamosios pajėgos išblaškytos ir jų darbai nesutvarkyti. Menas ir jo kūrėjai reikalingi tam tikro sistemingo kelio, kur galėtų visoj didybėj augti ir plėtotis lietuvių kūryba. Be to, žmonių meno kūryba ligi šiol neaprėpta ir nesuglobota lietuvių menininkų.“ Susirinkime buvo sudaryta Draugijos Valdyba, kurios pirmininku išrinktas A. Varnas, vicepirmininku A. Sutkus, sekretoriumi Faustas Kirša, iždininku J. Naujalis, valdybos nariais Maironis, Stasys Šilingas ir Paulius Galaunė.
Pirmojo žurnalo numerio išleidimo data – 1920 m. liepos 29 d. – žymėjo Draugijos, įsikūrusios 1920 metų sausio 29 d. veiklos pusmetį.
Draugijos įsteigimas buvo paskelbtas visuomenės ir politikos laikraštyje „Lietuva“ 1920 m. sausio 29 d., ketvirtadienį, rubrikoje „Kauno kronika“: „Lietuvių Meno Kurėjų Draugijos Steigiamasis susirinkimas įvyks ketvirtadienį, sausio 29 d. 5 val., v. V. Tarybos rūmuose. Draugijos sumanytojų kviestųjų steigėjų prašome būtinai ateiti.“
Šiame numeryje publikuota J. Turčiniškio „Meno daina“. J. Turčiniškio pseudonimu pasirašinėjo Lietuvos teisininkas, pirmojo Lietuvos ministrų kabineto narys, vienas pirmųjų Lietuvos valstybės kontrolierių, Turčinuose gimęs Justinas Zubrickas (1868–1925). Jis priklausė tai kartai vyrų, kurių biografijoje faktas „pašalintas iš gimnazijos“ buvo tvirto charakterio ir pažangaus mąstymo ženklas, o ne atvirkščiai. Toks faktas (pašalinimas iš Mintaujos gimnazijos už atsisakymą melstis rusiškai) yra Antano Smetono, Juozo Tūbelio, Kazimiero Jokanto, kun. Petro Kraujalio, Petro Martišiaus, kun. Vlado Mirono, Antano Didžiulio, Jurgio Šlapelio, Petro Kalpoko (pastarojo sąžinę „slegia“ dar ir mokytojo karikatūra), knygnešio Jurgio Bielinio sūnaus Kipro Bielinio (pašalintas iš Rygos gimnazijos už draudžiamos spaudos platinimą) biografijose. J. Zubrickas buvo pašalintas iš Kauno gimnazijos už tai, jog per caro gimtadienį jaunesnių klasių moksleivius nuvedė į katalikų bažnyčią, o ne į stačiatikių cerkvę, kaip reikėjo. Mokslus jis tęsė Marijampolės gimnazijoje, Sankt Peterburgo universiteto Matematikos, vėliau – Teisės fakultete. Aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių ir žemaičių labdaros draugijoje – dalyvavo steigiant, buvo sekretoriumi, net vedė vakarinių kursų pamokas.
Studijų metu, už knygelių lietuvių kalba apie cholerą platinimą (beje – siaučiant cholerai!) J. Zubrickas buvo įskųstas, o per kratą iš jo buvo atimti rankraščiai, lietuviškos knygos, jis pats keliems mėnesiams įkalintas.
Tai jam nesutrukdė baigti universitetą ir dirbti Rusijos valstybiniame banke Peterburge, o kartu toliau dalyvauti lietuvių veikloje – jis buvo Lietuvių mokslo draugijos nariu, vaidino lietuviškuose spektakliuose, Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi lietuvių tremtiniais, našlaičiais.
Grįžęs į Lietuvą, Kaune gyveno neilgai, bet ir čia spėjo tapti pirmuoju Lietuvos prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Valstybės kontrolieriumi. Persikėlęs į Kretingą dirbo Lietuvos banko Kretingos skyriaus direktoriumi.
Jeigu ne biografijos faktas, kad vaidino spektakliuose, J. Zubricką vargu ar būtų galima įtarti rašius poeziją, nors kurti jis pradėjo dar gimnazijoje, jo kūrybą spausdino JAV ir Lietuvos laikraščiai, jie buvo publikuojami poezijos rinkiniuose, o honorarus jis skyrė Lietuvių meno kūrėjų draugijai. J. Zubrickas taip pat rašė eiliuotus tekstus „Vilkolakio“ teatrui ( „Vilkolakis tribunole. Vieno veiksmo šmeižikai, o gal ir išdavikai“ ir kt.). Kai staiga mirė Klaipėdoje, jo kūnas su iškilmėmis buvo pro Kauną parlydėtas į Kudirkos Naumiestį, kur buvo palaidotas.
„Meno dainoje“ jis kalba:
Menas galingas
Ir stebuklingas,
Menas – sūnus pirmagimis dangaus;
Sielą jis kelia,
Dailina, tveria,
Menas – auklėtojas dvasios žmogaus.
Toliau žurnale Draugijos Valdyba į visuomenę kreipiasi pompastiškai, praėjusius laikus lygina buvus „požemio slėnyse, iš kur mėlynas paukštis nė nepasikelia“ ir teigia, jog „tauta nei antikos, nei viduramžio, nei naujūjjų laukų gadynėse nesukrovė nei žiedų, nei vaisių nepribendino, bet kūriamosios galios neišaikvojo. Mūsų tauta atnešė tają galią in dvidešimtą amžį pirmapradėje skaisčioje pilnybėj.“ Pavieniais žiedais vadinami senovės tikėjimas, Vytauto Didžiojo politika, K. Donelaitis, A. Mickevičius, A. Baranauskas. Tautos kūryba, dainos ne tik lydėjo lietuvius per istoriją, turėjo didelę įtaką „tautinio susipratimo pasikėlime“, tačiau „nei žiaurūs okupacijos metai, nei išsivadavimo gadynė nesukūrė dainos, lakios minties, naujo žygio“. Meną Draugija supranta kaip nepriklausomybės garantą: „jeigu mes nesukurtume savito kultūrinio gyvenimo, vargu beišliktume nepriklausomi“, ir nurodo sau išsikeltą tikslą – „auginti ir sergėti lietuvių menas“.
Draugijos Teatro darbų pagrinduose aprašomi „Bendri darbo dėsniai“, „Vaidybos mokyklos instatai“, „Vaidybos Studijos darbo dėsniai“, „Santykiai su provincija“.
Vėlgi visuomenei skiriamas tekstas „Meno rūmai“, kuriame aprašomas meno galerijos ir lietuviškų meno darbų saugojimo vietos poreikis ir paskelbtos Laikinosios Taisyklės Meno Rūmams tvarkyti.
Toliau leidinyje pateikiami atskirų sekcijų – Dailės, Literatūros, Muzikos – darbai. Dailės sekcija pateikia Lietuvių meno kūrėjų draugijos raštą švietimo ministrui, kuriame konstatuojama būtinybė surinkti liaudies (tekste – „žmonių“) meną, nurodoma darbų eiga (visa ornamentika nupiešiama, ką galima paimti – imama, nepaimami – aprašomi, žemėlapyje nurodomos vietos), menininkai, kurie tai darys (K. Šimonis, A. Galdikas), ir ministerijos prašomi pinigai. Toliau pateikiamos A. Galdiko ir K. Šimonio ataskaitos bei Draugijos išvados apie liūdną padėtį ir Švietimo ministerijos tylą. Publikuojamas Draugijos raštas švietimo ministrui su sąmatomis Tapybos ir Lipdybos studijoms, Vaidybos Mokyklai ir Studijai steigti ir išlaikyti. Literatūros sekcija nurodo pasaulio literatūros chrestomatijos poreikį, pateikia sekcijos posėdyje pranešimą apie Švietimo ministerijos paramą leidybai.
Muzikos sekcija pateikia informaciją apie sekcijos steigimą, pradžios kuopą, kurią sudarė Juozas Naujalis, Juozas Tallat-Kelpša, Julius Štarka ir Juozas Žilevičius. Pirmasis sekcijos susirinkimas įvyko 1920 metų balandžio 30 d. Jos pirmininku buvo išrinktas J. Tallat-Kelpša, „Žmonių muzikos kūrybos“ skyriaus vedėju išrinktas kun. T. Brazys, „Muzikos mokslo“ – J. Naujalis, „Bendro žmonių lavinimo muzikoje“ – J. Žilevičius, „Muzikos veikalų konkursų“ – J. Tallat-Kelpša, „Korų organizavimo“ – J. Štarka, „Muzikos publicistikos“ – J. Tallat-Kelpša. Buvo nutarta steigti mėnesinius vargonininkų ir chorvedžių kursus, rengti koncertus, „stengtis parūpinti darbo nariam“ ir organizuoti konkursą parašyti giesmę „Tėve mūsų“ kariuomenei: dėl šiol giesmės į Draugiją kreipėsi armijos kapelionas kun. A. Palubinskas. Taip pat pranešama, jog buvusią J. Naujalio muzikos mokyklą tikimasi jau nuo rudens plėsti iki konservatorijos programos, informuojama apie koncertus gegužės 1 d. ir birželio 22 d.
XX a. trečio, o ir ketvirto dešimtmečio spaudoje lietuvių kalbos rašyba vis dar vystėsi. „Meno“ redakcija neatsiliko nuo laikotarpio tendencijų ir išdėstė savo požiūrį tekste „Del „Meno“ rašybos kitoniškumo“.
Tekste konstatuojama, jog rašyba dar negreit sulauks „švelnumo, lygumo ir pastovumo“, o „žodis, apkrautas daugybe uodegėlių, taškelių, brūkšnelių“ yra estetiškai negražus ir erzina. Tad to vengdami jie nerašys nosinių žodžių viduryje, jas palikdami tik galūnėse, dalyviuose, tariamojoje nuosakoje ir „siekiny“, bet tik tam, kad atskirtų gimines.
Taip pat nerašys nosinių įvardžiuotiniuose būdvardžiuose, o vietoj „į“ naudos „in“ „nenorėdami perdaug eiti prieš gyvosios kalbos skambumą“. Jiems užkliuvo ir du gretimi priebalsiai, tad jie nemato „jokio reikalo“ daugiskaitos naudininke rašyti „s“ (pvz., „dainoms“), ir nors jie nėra dviskaitos šalininkai, bet prieš dviskaitą naudojančius autorius neis. Ir netrumpins žodžių gerbdami kalbos skambumą.
Rubrikoje „Darbo takais“ trumpai pranešama apie įvairius Draugijos darbus – sekcijų susirinkimus, valdybų rinkimus, atsakingus asmenis, sąmatas, studijų programas, užsienyje studijuojančius, laukiamus grįžtančius, grįžusius, viešinčius menininkus, skelbiami vargonininkų kursų lankytojai, gavę „atitinkamus liudymus“, bei informuojama apie Paulių Galaunę, kun. J. Tumo kvietimu dekoruojantį Kauno Vytauto bažnyčią.
Paskutiniame, 16-ame puslapyje, pateikiama Draugijos Muzikos sekcijos liepos 31 d. rengiamo koncerto programa. Prieš ją nurodyta, kad Draugija koncertais nori auklėti lietuvių meną, suteikti estetinio pasitenkinimo, tad parengė rimtą ir gražų repertuarą. Koncerte – Igno Prielgausko atliekami F. Chopino, F. Liszto, A. Rubinschteino, F. Schuberto fortepijoniniai kūriniai, J. Štarkos choro dainuojamos J. Žilevičiaus, T. Brazio, J. Štarkos, J. Tallat-Kelpšos, J. Naujalio, S. Šimkaus, M. Petrausko dainos bei A. Olekos deklamuojama K. Binkio „Dukružėlė“ lydima J. Žilevičiaus improvizacijų.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
