Įrašas

Apie Lietuvių meno kūrėjų draugijos laikraštį „Menas“. II dalis

„Menas – sūnus pirmagimis dangaus“ (J. Zubrickas)

1920 metų sausio 29 d. Kaune buvo įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – Draugija). Ji vienijo dailininkus, rašytojus, teatralus ir architektus, koordinavo didelę kultūrinio gyvenimo dalį Lietuvoje. Jų idėjos, pradėti darbai tapo realybe ir istorija. Daug idėjų atskleidžia Draugijos leistas žurnalas „Menas“, kuriame buvo publikuoti straipsniai, darbų ataskaitos, raštai Švietimo ministerijai. Tęsiame pirmo žurnalo numerio, išleisto 1920 metų liepos 29 dieną, apžvalgą.

Kaip nurodoma žurnale, į savo  įsteigiamąjį susirinkimą Draugija kvietė šiais žodžiais: „Inžengus lietuvių tautai in nepriklausomą valstybės gyvenimą, reikia tiksliai  rūpintis lietuvių meno kūryba. Visos lietuvių kūriamosios pajėgos išblaškytos ir jų darbai nesutvarkyti. Menas ir jo kūrėjai reikalingi tam tikro sistemingo kelio, kur galėtų visoj didybėj augti ir plėtotis lietuvių kūryba. Be to, žmonių meno kūryba ligi šiol neaprėpta ir nesuglobota lietuvių menininkų.“ Susirinkime buvo sudaryta Draugijos Valdyba, kurios pirmininku išrinktas A. Varnas, vicepirmininku A. Sutkus, sekretoriumi Faustas Kirša, iždininku J. Naujalis, valdybos nariais Maironis, Stasys Šilingas ir Paulius Galaunė.

Pirmojo žurnalo numerio išleidimo data – 1920 m. liepos 29 d. – žymėjo Draugijos, įsikūrusios 1920 metų sausio 29 d. veiklos pusmetį.

Draugijos įsteigimas buvo paskelbtas visuomenės ir politikos laikraštyje „Lietuva“ 1920 m. sausio 29 d., ketvirtadienį,  rubrikoje „Kauno kronika“: „Lietuvių Meno Kurėjų Draugijos Steigiamasis susirinkimas įvyks ketvirtadienį, sausio 29 d. 5 val., v. V. Tarybos rūmuose. Draugijos sumanytojų kviestųjų steigėjų prašome būtinai ateiti.“

Šiame numeryje publikuota J. Turčiniškio „Meno daina“. J. Turčiniškio pseudonimu pasirašinėjo Lietuvos teisininkas, pirmojo Lietuvos ministrų kabineto narys, vienas pirmųjų Lietuvos valstybės kontrolierių, Turčinuose gimęs Justinas Zubrickas (1868–1925). Jis priklausė tai kartai vyrų, kurių biografijoje faktas „pašalintas iš gimnazijos“ buvo tvirto charakterio ir pažangaus mąstymo ženklas, o ne atvirkščiai. Toks faktas (pašalinimas iš Mintaujos gimnazijos už atsisakymą melstis rusiškai) yra Antano Smetono, Juozo Tūbelio, Kazimiero Jokanto, kun. Petro Kraujalio, Petro Martišiaus, kun. Vlado Mirono, Antano Didžiulio, Jurgio Šlapelio, Petro Kalpoko (pastarojo sąžinę „slegia“ dar ir mokytojo karikatūra), knygnešio Jurgio Bielinio sūnaus Kipro Bielinio (pašalintas iš Rygos gimnazijos už draudžiamos spaudos platinimą) biografijose. J. Zubrickas buvo pašalintas iš Kauno gimnazijos už tai, jog per caro gimtadienį jaunesnių klasių moksleivius nuvedė į katalikų bažnyčią, o ne į stačiatikių cerkvę, kaip reikėjo. Mokslus jis tęsė Marijampolės gimnazijoje, Sankt Peterburgo universiteto Matematikos, vėliau – Teisės fakultete. Aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių ir žemaičių labdaros draugijoje – dalyvavo steigiant, buvo sekretoriumi, net vedė vakarinių kursų pamokas.

Studijų metu, už knygelių lietuvių kalba apie cholerą platinimą (beje – siaučiant cholerai!) J. Zubrickas buvo įskųstas, o per kratą iš jo buvo atimti rankraščiai, lietuviškos knygos, jis pats keliems mėnesiams įkalintas.

Tai jam nesutrukdė baigti universitetą ir dirbti Rusijos valstybiniame banke Peterburge, o kartu toliau dalyvauti lietuvių veikloje – jis buvo Lietuvių mokslo draugijos nariu, vaidino lietuviškuose spektakliuose, Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi lietuvių tremtiniais, našlaičiais.

Grįžęs į Lietuvą, Kaune gyveno neilgai, bet ir čia spėjo tapti pirmuoju Lietuvos prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Valstybės kontrolieriumi. Persikėlęs į Kretingą dirbo Lietuvos banko Kretingos skyriaus direktoriumi.

Jeigu ne biografijos faktas, kad vaidino spektakliuose, J. Zubricką vargu ar būtų galima įtarti rašius poeziją, nors kurti jis pradėjo dar gimnazijoje, jo kūrybą spausdino JAV ir Lietuvos laikraščiai, jie buvo publikuojami poezijos rinkiniuose, o honorarus jis skyrė Lietuvių meno kūrėjų draugijai. J. Zubrickas taip pat rašė eiliuotus tekstus „Vilkolakio“ teatrui ( „Vilkolakis tribunole. Vieno veiksmo šmeižikai, o gal ir išdavikai“ ir kt.). Kai staiga mirė Klaipėdoje, jo kūnas su iškilmėmis buvo pro Kauną parlydėtas į Kudirkos Naumiestį, kur buvo palaidotas.

„Meno dainoje“ jis kalba:

Menas galingas

Ir stebuklingas,

Menas – sūnus pirmagimis dangaus;

Sielą jis kelia,

Dailina, tveria,

Menas – auklėtojas dvasios žmogaus.

Toliau žurnale Draugijos Valdyba į visuomenę kreipiasi pompastiškai, praėjusius laikus lygina buvus „požemio slėnyse, iš kur mėlynas paukštis nė nepasikelia“ ir teigia, jog „tauta nei antikos, nei viduramžio, nei naujūjjų laukų gadynėse nesukrovė nei žiedų, nei vaisių nepribendino, bet kūriamosios galios neišaikvojo. Mūsų tauta atnešė tają galią in dvidešimtą amžį pirmapradėje skaisčioje pilnybėj.“ Pavieniais žiedais vadinami senovės tikėjimas, Vytauto Didžiojo politika, K. Donelaitis, A. Mickevičius, A. Baranauskas. Tautos kūryba, dainos ne tik lydėjo lietuvius per istoriją, turėjo didelę įtaką „tautinio susipratimo pasikėlime“, tačiau „nei žiaurūs okupacijos metai,  nei išsivadavimo gadynė nesukūrė dainos, lakios minties, naujo žygio“. Meną Draugija supranta kaip nepriklausomybės garantą: „jeigu mes nesukurtume savito kultūrinio gyvenimo, vargu beišliktume nepriklausomi“, ir nurodo sau išsikeltą tikslą – „auginti ir sergėti lietuvių menas“.

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link