Aptarę Miko Petrausko „Mažą muzikos žodynėlį“ (1916), kuriame pateikiami muzikos terminai, keliaukime toliau ir pavartykime žodyną, skirtą muzikos asmenybėms ir reiškiniams. Mūsų „taikinys“ – pianisto ir kompozitoriaus Alberto Sovinskio (Albert Sowinski, 1805–1880) „Lenkų muzikų, senovės ir dabartinių, kompozitorių, virtuozų, dainininkų, instrumentalistų, liutnistų, vargonininkų, poetų ir muzikos mylėtojų žodynas su trumpu muzikos istorijos Lenkijoje eskizu, stebuklingų paveikslų, senovinių instrumentų aprašymu, su muzika ir autoriaus portretu“, išleistas Paryžiuje 1874 m. Jis taip pat žinomas ir trumpesniu pavadinimu „Lenkų muzikų žodynas“ (Słownik muzykòw polskich). Tai – antrasis ir papildytas šio veikalo leidimas. Pirmasis buvo išleistas prancūzų kalba Paryžiuje 1857 m. Muziejuje saugomas egzempliorius per VDU ir KPI bibliotekas atkeliavo iš Vaitkuškio dvaro grafo Stanislovo Kosakovskio bibliotekos.
Autorius nesikuklina prisistatydamas – tituliniame puslapyje nurodo esąs Mokslinės draugijos Krokuvoje garbės narys, Lvovo muzikos draugijos narys ir Filotechninės draugijos Paryžiuje narys, o prie S raidės apie jį platų straipsnį pateikė kariškis – sukilėlis ir išeivijos veikėjas Jonas Vincentas Mazurkevičius (Jan Wincenty Mazurkiewicz, 1813–1887), pristatydamas Sovinskį su aiškia simpatija ir pateikdamas detalų jo kūrinių sąrašą. Kai kurios mintys sukrečia ir šiandien. Jis teigia, jog tik laisvos šalies menininkai gali atsiduoti fantazijoms, „tačiau kai tauta prarado pirmutinę gyvenimo sąlygą, nepriklausomybę arba laisvę, laisvę kvėpuoti, laisvę mąstyti ir dirbti savo gerovei ir garbei, tuomet menininkas privalo būti piliečiu, kariu, ir visi jo arfos akordai privalo perduoti tik tautos skausmą ir viltį, nes kitaip jis nustoja būti tautos nariu, tampa kažkokia klajojančia būtybe, gyvenančia sau, dirbančia savo kišenei ar išdidumui“ (p. 347). Jis liūdnai konstatuoja, kad vaikams pasamdę prancūzes, šveicares ar vokietes guvernantes, nemokydami jų gimtosios kalbos ir labiau už gimtąjį labiau vertindami prancūzų, italų ar vokiečių meną, išeiviai nutolsta nuo Tėvynės reikalų.
Ir iš tiesų išeivijoje sudarytas biografinis žinynas apie tuo metu nebeegzistuojančios šalies – Abiejų Tautų Respublikos – muzikus atskleidžia nemažai informacijos ir apie to meto politines, religines pažiūras, autoriui svarbiausius įvykius, vietas.
Nors žinyno pavadinime deklaruojami lenkų muzikai, tai yra visapusiškas XIX a. antros pusės muzikinės situacijos šaltinis, apimantis buvusios ATR teritoriją ir pateikiantis Didžiosios emigracijos asmenų vertybines nuostatas.
Dėl tuo metu įprasto prenumeratorių sąrašo (net 154!), skelbiamo knygos pradžioje, matome, kas užsisakė po vieną, o kas po kelias ar net daugiau knygų (pavyzdžiui, grafienė Melanija Skorzewska iš Lubostrono užsisakė 18 knygų), kokios institucijos domėjosi šia knyga (tarp prenumeratorių yra Lenkų biblioteka Paryžiuje), kokių titulų ir profesijų (inžinierius, vertėjas, dėstytojas, medicinos daktaras, poetas, literatas, archeologas) asmenys ją įsigijo ir kur knygos keliavo.
Žodyną autorius dedikavo „lenkų artistams ir tautinės muzikos mylėtojams kaip pagarbos ir broliško palankumo įrodymą“. Tačiau jame yra daug įdomios (ir pagarbios!) informacijos apie Lietuvą ir Lietuvos muzikus. Lietuva, lietuviai, žemaičiai, kilusieji iš Lietuvos aiškiai išskirti A. Sovinskio knygoje: kalbėdamas apie Lenkijos muzikos istoriją, jis mini Vaclovą Šamotulietį ir Žygimantą Liauksminą; atskirame skyrelyje, skirtame lietuviškoms dainoms („Lietuva turtinga liaudies dainomis“), teigia, jog „daina“ reiškia linksmą dainavimą, dainose daug paprastumo ir jausmo, dauguma jų linksmos, bet yra ir liūdnų. Jis mini M. L. Rėzos išleistus dainų rinkinius „Dainos oder Lithauische Volkslieder“ ir F. Chopino „Lietuvišką dainelę“ (sukurtą specialiai P. Viardot; autorius pabrėžia, kad šią dainą ji dainavo Marcelinos Čartoryskos surengtame koncerte skurstantiems lenkams Paryžiuje paremti). Skyriuje „Stebuklingi paveikslai ir vienuolynai Lenkijoje kalbant apie chorinę muziką“ autorius mini stebuklingus paveikslus Čenstakavoje, Krokuvoje, Šventalieptėje (Święta Lipka), Lvove, Počajive, Berdinčive, Sokalyje, Ležaiske, Letyčive, Vilniuje ir Žirovicuose, pastaruosius priskirdamas Lietuvai. Kalbėdamas apie Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslą, aprašo ir specialiai sukurtus S. Moniuszkos kūrinius. Svarbu pabrėžti, jog A. Sovinskis, rašydamas „Lietuvoje“, remiasi ATR ribomis. Dabar tai Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos teritorija. Knygos pabaigoje yra dvylikos kūrinių aštuoniolikos puslapių įklija. Tarp jų – giesmė „Omni die dic Mariae“, ilgą laiką buvusi priskiriama Šv. Kazimierui, nes rasta jo karste.
Alberto Sovinskio portretas knygoje „Słownik muzykòw polskich“, 1874 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Iš viso Žodyne minima 1330 asmenų. Su Lietuva gali būti susijusių 112 (jie įvardyti kaip lietuviai ar žemaičiai, kilimo iš Lietuvos, ilgai dirbę Lietuvoje). Tarp muzikų yra poetų, pagal kurių eiles buvo sukurta muzika. Žodyne autorius nurodo asmenų kilmę, įdomesnes gyvenimo, didvyriškas mirties aplinkybes, daug dėmesio skirta karaliams (net šventajam Kazimierui!), aristokratijai; tarp visų asmenų pamini net 206 moteris. Daugiausia tai dainininkės, taip pat kompozitorės, pianistės, mecenatės, karalienės, grojusios, vertinusios ir rėmusios muzikus. Žodyne minima Kazimiero Didžiojo žmona Aldona Gediminaitė, Stepono Batoro žmona Ona Jogailaitė.
Įdomu tai, kad lietuviais ar žemaičiais įvardyti tik keli asmenys, tarp jų – poetas ir 1830–1831 m. sukilimo dalyvis Emerikas Stanevičius, vienas pirmųjų skelbęs lietuvių liaudies dainų vertimus į lenkų kalbą, lietuvių muzikologijos pradininkas Žygimantas Liauksminas ir poetas Adomas Underavičius. Su pastaruoju autorių siejo šilta draugystė, jo tekstais Sovinskis kūrė dainas. Verta paminėti, jog 1878 m. Paryžiuje lenkų kalba išleistame A. Underavičiaus eilių rinkinyje minima Lietuva, Žemaitija, Nemunas, jaučiamas prarastos Tėvynės ilgesys, bendrumas su lenkais, okupantams linkima prapulties. Net keletas eilėraščių dedikuoti A. Sovinskiui. O šalia jų yra minimi kompozitoriai ir poetai, kūrę lietuviškos fabulos kūrinius – Edmundas Levickis, Jozefas Liubovskis, Augustas Radvanas, Petras Studzinskis, Ignacas Zaleskis, V. L. Ančycas, Antonis Goreckis, A. Mickevičius ir kt. Dėmesys parodytas ir muzikams, kilusiems iš Lietuvos – tarp jų Liudvikui Novickiui, Dominykui Pietrulevičiui, Feliksui Janevičiui.
Beje, Kaunas minimas tiek prancūziškame, tiek lenkiškame Žodyne. Rašoma, kad iš Kauno kilęs Samsonas Jakubovskis sukūrė instrumentą iš medžio lentelių ir šiaudų (tikėtina – vienas iš ksilofono prototipų; A. Sovinskis jį vadina „harmonika słomiana“, nurodydamas anglišką „wood-harmonica“ ir prancūzišką „instrument de bois et paille“ pavadinimus) ir koncertavo su juo Paryžiuje!
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
