Įrašas

Juozo Gruodžio gyvenimas: straipsnis „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“

Šiais metais Kauno miesto muziejaus padalinys Juozo Gruodžio namai mini dvi svarbias šventes. Tai 50-osios muziejaus įkūrimo metinės bei kompozitoriaus Juozo Gruodžio 140-osios gimimo metinės. Pedagogas, kompozitorius, vargonininkas ir pirmosios Lietuvos konservatorijos įkūrėjas – visa tai svarbu paminėti kalbant apie J. Gruodį. Tačiau svarbu prisiminti ne tik muziko kūrybinę veiklą, pasiekimus, bet ir kasdienį gyvenimą ramiame prie Eigulių piliakalnio prisišliejusiame, name. 1932 metais pastatytame, dvarelį primenančiame, name J. Gruodis drauge su savo žmona Stase praleido 16 gyvenimo metų, per kuriuos teko patirti tiek linksmas, tiek nerimą keliančias akimirkas.

Paskutiniai J. Gruodžio gyvenimo metai buvo sudėtingi dėl formalizmo, kaip netinkamos praktikos kūryboje matymo, ir dėl vietinės valdžios sugriežtintos cenzūros. Formalizmas traktuojamas kaip moralinių, visuomeninių ar kitų idėjų išreiškimas, jausmų, dvasinių būsenų perteikimas, kuris 20 a. pradžioje įgijo neigiamą prasmę – kaip socialistinio realizmo antipodas. Siekiant sumažinti formalizmo plitimą, kūriniai pasižymintys autentiškomis detalėmis – muzikos kalbos novatoriškumu, netradicinių raiškos priemonių naudojimu – cenzūruojami, o kūrėjai apkaltinami formalizmu-modernizmu, atitolimu nuo muzikos kūrimo pagrindų. Kompozitoriams buvo liepiama tobulinti savo kūrinius, kartais net pradėti savo kūrybinį kelią nuo pradžių. Panašus likimas ištiko ir Juozą Gruodį 1947–1948 metų laikotarpiu. Dėl aršaus kūrybinio bei pedagoginio darbo kritikavimo, būtent formalistinių idėjų skleidimo studentų tarpe bei jų paplitimo kūryboje, siekdamas apsaugoti savo mokinius, J. Gruodis nutarė pasisakyti viešai ir parašė straipsnį „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“ („Pravda“, 1948 m.). Šį kartą norime plačiau papasakoti apie šį sudėtingą laikotarpį bei supažindinti su vidiniais kompozitoriaus išgyvenimais.

Juozas Gruodis Kaunomuziekos mokyklos direktorius, 1929 m. KMM fondai.

Kaip straipsnyje „J. Gruodis spaudos veidrodyje“ (Ambrazas A. Juozas Gruodis epochų sankirtose, 2009 m. 183–187 psl.) aptaria muzikologė Rita Nomicaitė, kiti kompozitoriai apie J. Gruodžio kūrybą atsiliepė teigiamai. Pavyzdžiui, Vytautas Bacevičius manė, kad Gruodis yra stipriausias lietuviško dramatizmo reiškėjas, pastebėjo, kad jo kūrinių charakteris yra perdėm romantiškas, atkreipė dėmesį, kad kūryboje pasitaikė naujesnių priemonių: visatoninė gama, padidinti trigarsiai ar sąmoningai bei taikliai vartojamų kvartų ir kvintų paralelės. Jeronimas Kačinskas įvardino, kad J. Gruodis buvo pirmasis pradėjęs savo kūrybines pažiūras derinti su naujomis garso ir ritmo priemonėmis. Jis pabrėžė, kad kiekvienas J. Gruodžio muzikos faktorius turi savo kūrybinį pradą, todėl jo harmonija, melodija ir ritmas veikia klausytoją skirtingai – dažnai sukelia audringas, kiek mistiškas nuotaikas, akordai kuria gilius, tamsių spalvų muzikos vaizdus. Šie kelių kompozitorių pastebėjimai padeda geriau suprasti kokie buvo skiriamieji J. Gruodžio kūrybos bruožai. Tuo metu Lietuvoje jau veikė 1936 metais įkurta Tarptautinės šiuolaikinės muzikos sekcija, tačiau norint labiau kontroliuoti kompozitorių kūrybinę veiklą buvo pasiūlyta, sovietų nurodymu, sukurti mažesnę Kompozitorių sąjungą. Prasidėjo organizaciniai darbai, pirmajam sąjungos pirminiku tapti buvo pasiūlyta J. Gruodžiui. Jam atsisakius eiti šias pareigas dėl silpnos sveikatos, pareigos buvo pasiūlytos J. Tallat-Kelpšai, šis taip pat atsisakė. Dėl šios priežasties pirminiko pareigos laikinai atiteko Jonui Bendoriui, kuris dėl laiko stokos vėliau aktyviai nedalyvavo sąjungos veikloje ir nesprendė kylančių klausimų. 1947 m. galutinai suformuota Lietuvos kompozitorių sąjunga. Šalia lietuvių kompozitorių į sąjungą, jai „ideologiškai sustiprinti“, buvo paskirta rusų kilmės muzikologė Zinaida Kumpienė.

Sąjungos pirmasis suvažiavimas įvyko 1948 metų pradžioje, jo metu dėmesys buvo skiriamas ne organizacijos struktūros ir taisyklių tobulinimui, o Kompozitorių sąjungos narių kūrinių perklausoms ir aptarimui. Didžioji dalis kūrėjų sulaukė kritikos ir pastabų dėl netinkamos kūrybos. Bene daugiausia komentarų sulaukė J. Gruodžio kūryba, įvardinta kaip įdomi ir tinkama studijoms, tačiau kartu per sudėtinga ir atitolusi nuo liaudies. Vieni didžiausių trūkumų – kūrinių niūrumas, melodijos šviesumo ir lengvumo nebuvimas. Po šio suvažiavimo, 1948 m. vasario mėnesį Maskvoje priimtas nutarimas dėl V. Muradelio operos „Didžioji draugystė“. Dokumente aštria ir kategoriška forma buvo pateiktos direktyvos muziką kurti kompartijos pageidaujama kryptimi, tai reiškia, kad kūriniai turi būti daugiau „socialistinio turinio“, griežtai pasmerktas novatoriškumas ir netradicinių raiškos priemonių naudojimas. Tuoj pat po nutarimo priėmimo Kauno konservatorijoje vyko mokinių kūrinių perklausos, kritikuojant nuokrypius nuo priimtų nutarimų. J. Gruodžiui tai buvo didelis smūgis, nes suprato, kad pagrindinis kompartijos svarstymų taikinys yra tiek jo kūryba, tiek jo – Kauno konservatorijos kompozicijos klasės vadovo – pedagoginė veikla.

J. Gruodis prie fortepijono savo namuose

1948 m. vasario mėnesį publikuotas nutarimo dėl V. Muradelio operos „Didžioji draugystė“ tekstas laikraštyje „Tiesa“, kuriame aštriai kritikuojami ir skelbiami formalistais keletas kompozitorių – Dmitrijus Šostakovičius, Sergejus Prokofjevas, Nikolajus Miaskovskis ir kiti, jų tarpe J. Gruodžio pavardė dar nebuvo minima. Prasidėjo dažnesni ir intensyvesni Kompozitorių sąjungos susirinkimai, kuriuose J. Gruodis dėl suprastėjusios sveikatos negalėjo dalyvauti. Tai patvirtino ir Stasė Gruodienė savo dienoraštyje – „skundžiasi, kad kojos nebegalinčios jo pavilkti, susisiekimo priemonės nėra. Per purvą sunku motociklą valdyti.“ Norėdamas paaiškinti, kad jis, kaip pedagogas, stengėsi sulaikyti savo mokinius nuo formalizmo, pasiuntė laišką, kuris vėliau buvo perskaitytas Z. Kumpienės susirinkimo metu konservatorijoje. Laiške J. Gruodis akcentavo, kad mokiniams pirma siūlo išmokti klasikinius stilius, ir tik vėliau, pradėjus savarankiškai dirbti, kurti pagal savo norus. Perskaičiusi šį laišką Zinaida Kumpienė pareiškė, kad „J. Gruodis išsisukinėja ir stengiasi išvengti atsakomybės, o dėl formalistinių tendencijų studentų tarpe buvimo kaltas visų pirma yra pats kompozitorius, nes jis juos taip mokė ir auklėjo“ (Ambrazas A. Juozas Gruodis epochų sankirtose. 2009 m. 402 psl.).

Neįtikėtina, bet geras kompozitoriaus draugas Balys Dvarionis per susirinkimus aršiausiai puolė J. Gruodį. Dokumentuose smerkenčių pasisakymų apie kompozitoriaus kūrybą beveik nėra, išlikusi viena pastaba, kad „J. Gruodžio Pirmosios sonatos fortepijonui perdėm sudėtinga faktūra“ ( Ambrazas A. Juozas Gruodis epochų sankirtoje, 2009 m. 406 psl.). Po kompozitorių suvažiavimų B. Dvarionis atvyko su šeima pasisvečiuoti Gruodžių namuose ir aptarti kelis svarbius klausimus su J. Gruodžiu. Vakarui įpusėjus pokalbis pasisuko nemalonia J. Gruodžiui linkme. Svečiams išėjus Stasė teiravosi kompozitoriaus kas nutikę, kad toks nesvetingas buvęs visą likusį vakarą. Gruodis atsakė:

aš pasakysiu štai ką, peržiūrėjau aš savo kūrinius, nieko aš ten formalistinio nerandu, kai kur galima tik norint prikibti. Kaip tau atrodo, ką tu pasakytum tokiu atveju. Sakykim, aš užsėjau savo gyvenimo laukelyje kviečius, tiesa nedidelis laukelis, bet aš ščyrai jį puoselėjau, nuo piktžolių ravėjau ir mano kviečiai užaugo, išbujojo, mano žilstančios galvos garbei. O man sako: viskas, kas čia yra – tai piktžolės, o tik tie keliatas daigų, kuriuos tu pats leistum už piktžoles išrauti – esąs puikus derlius. Ką tu pasakytum, ką tu jaustum? Atseit, jei tu nori būti kompozitoriumi dar, tai rašyk iš naujo. Tai ką, jis (B. Dvarionas) mane norėjo vietoj, be peilio, nudurti?

(Ambrazas A. Juozas Gruodis epochų sankirtose. 2009 m. 355–356 psl.).

J. Gruodis su savo mokiniais, 1932 m. KMM fondai.

Siekdamas apsiginti pats ir apginti mokinius J. Gruodis nutarė savo poziciją išdėstyti straipsnyje. Rašė naktimis, prisiimdamas kaltę dėl nebūtų savo kūrybos trūkumų. Perskaitė tai ką parašė Stasei, o jau kitą dieną straipsnis buvo išvežtas į Vilnių, kad būtų publikuotas „Tiesos“ laikraštyje. 1948 metais balandžio 16 dieną paskutinės pamokos metu su studentu Juliumi Juzeliūnu kompozitorius pasidalino, kad jo straipsnis „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“ turėtų netrukus pasirodyti spaudoje. Atkreipė dėmesį, kad ten yra daug J. Gruodžio minčių, bet bendra koncepcija – ne muziko. Stasė mini savo dienoraštyje, kad pokalbio metu su mokiniu kompozitorius sakė, kad buvo priverstas parašyti straipsnį, smerkiantį savo kūrybos kryptį kaip formalistinę. Nenorėdamas užtraukti savo mokiniams negatyvių pasekmių, parašė tą straipsnį. Bet juo neverta tikėti, tai – išprievartavimo rezultatas. Straipsnis pasirodė tą pačia dieną, J. Gruodis paprašė Stasės perskaityti. Moteris atskleidžia savo dienoraštyje, kad perskaitė kaip niekad sklandžiai ir lygiai, o J. Gruodis pasiėmęs juodraštį sekė ir komentavo, kad straipsnis gerokai koreguotas ir kelios mintys pakeistos. Prasta sveikata drauge su sudėtingu gyvenimo laikotarpiu lėmė, kad kompozitorius mirė straipsnio publikavimo dieną.

Kompozitoriaus kurtą muziką lankytojai gali išgirsti ir įvertinti Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio skyriuje, čia taip pat ekspozicijoje galite pamatyti ir perskaityti kompozitoriaus straipsnį „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“.

Kauno miesto muziejaus Kultūrinių veiklų koordinatorė Danguolė Jonušaitė

FacebookMessengerEmailTwitterCopy Link