Įrašas
Kanklės – tautinio identiteto simbolis
XX a. pradžioje kanklės tapo tautinio identiteto simboliu. Pradėjo steigtis kanklių ansambliai, kanklėmis imta groti ne tik liaudies muziką, bet ir naujai kuriamą tautinės muzikos repertuarą. Kanklių meistrai pradėjo tobulinti kankles, gaminti jas su daugiau stygų. Tuomet kankles meistrai dekoravo juostų raštais, pasitaikydavo ir tautinės simbolikos (Gedimino stulpai). XX a. antroje pusėje šalia juostų raštų buvo labai pageidaujamas dekoras ąžuolo šakelių, Gedimino pilies piešiniais.
Jaunas stalius Juozas Lašas susidomėjo kankliavimu ir apie 1932 m. pabandė pasigaminti kankles pagal žurnale matytus brėžinius. Neturėdamas tikrų kanklių pavyzdžio jis neįstengė jų pasigaminti tinkamai. Po kelerių metų J. Lašas pamatė garsaus kanklių meistro Stasio Rudžio pagamintas kankles. Psiskolinęs jas, pagal turimą pavyzdį, pats pasigamino panašų instrumentą. Su savo darbo kanklėmis jis koncertavo parodoje, laimėjo apdovanojimą. Nuo to laiko J. Lašas pradėjo kankles gaminti masiškai.
Šis instrumentas priklausė Alinai Survilaitei (1913–2003). Kanklininkė gyveno Kaišiadoryse, apie 2000 m. persikėlė į Kauną. Priklausė Lietuvos moterų kultūros draugijai. Kankliavo pati ir mokė kankliuoti kitas draugijos nares. Kanklininkių repertuare buvo lietuvių liaudies dainos ir katalikiškos giesmės.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė Daiva Morkūnienė
Dalinkitės šiuo įrašu: