Įrašas

Skaitmeninis bosas, kvintų ratas ir ką su tuo veikti

Tęsiame pasakojimą apie leidinius ir rankraščius, į Kauno miesto muziejų patekusius iš KPI – Kauno politechnikos instituto (dabar KTU – Kauno technologijos universiteto) – bibliotekos, ir jų sąsajas su Lietuvos istorija. Šį kartą supažindinsime su vienu seniausių muziejuje saugomų vadovėlių – Davido Kellnerio „Patikimi nurodymai kurti skaitmeninį bosą“, išleistu Maskvoje 1791 metais.

Grėsmingai skambantis terminas „skaitmeninis bosas“ neturi nieko bendro su šiandienos kompiuterių era. Tai yra XVI–XIX a. I p. muzikoje naudota supaprastinta harmonijos užrašymo sistema, dar žinoma kaip „generalbosas“ (iš vokiško „Generalbass“, kuris kilęs iš lotyniškų žodžių generalis – „bendras“ ir basso – „žemas“), cifruotas bosas arba žymėtasis bosas. Skaitmeninis bosas buvo vienas svarbiausių to laikotarpio muzikanto sugebėjimų, jį įsisavinę atlikėjai turėjo mokėti sukurti akompanimentą pagal žanrus ir stilių. Skaitmeninio boso skaičiai nurodė intervalus nuo boso, o ilgainiui susiformavo akordų pavadinimai. Kai kurie skaitmeninio boso principai išliko džiazo notacijoje.

Kaip visada, norisi atskleisti eksponato kelią į muziejų. Šį kartą žinome nemažai. Knyga į M. ir K. Petrauskų skyrių (tuo metu – K. Petrausko memorialinį muziejų) pateko pirmajame muziejaus veiklos dešimtmetyje, aštuntame XX a. dešimtmetyje iš KPI (dabar KTU). 1950 metais sovietams panaikinus Vytauto Didžiojo universitetą ir pertvarkius jį į KPI ir Kauno medinicinos istitutą (KMI), bibliotekos fondai smarkiai nukentėjo, didelė dalis leidinių ir rankraščių, „netinkamų“ technikos institutui, buvo perduota kitoms bibliotekoms, daug muzikinių leidinių ir rankraščių atiduota besikuriančiam K. Petrausko memorialiniam muziejui. Dėl įvairių, daugiausia – politinių priežasčių, dalis perimtų gaidų, knygų buvo sudėtos į uždarą biblioteką, kur saugiai laukė savo valandos, o dabar yra pamažu tyrinėjamos ir pristatomos visuomenei. Tarp šių gaidų ir knygų – su kunigaikščių Oginskių paveldu susijusios gaidos, apie kurias plačiau rašėme čia, čia ir čia (27 psl.)

Šio vadovėlio istorija susijusi su kitais Lietuvos didikais – Raudondvario grafais Tiškevičiais. Į universiteto biblioteką jis pateko kartu su gausios Raudondvario dvaro bibliotekos dalimi – 7874 leidiniais, kuriuos 1930 metais perdavė Vokiečių knygyno Kaune savininkas Walteris Fisheris. KTU bibliotekoje liko daugiau nei 800 grafų Tiškevičių bibliotekos leidinių. Apie juos plačiau galima skaityti KTU bibliotekos virtualioje parodoje.

David Kellner, Patikimi nurodymai kurti skaitmeninį bosą, Maskva, 1791 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Deja, šiame leidinyje nėra Tiškevičių dvaro bibliotekos proveniencijų, tik universiteto bibliotekos antspaudas, inventorinis numeris bei 1948 ir 1958 metų inventorinio tikrinimo antspaudai. Taip pat sunku nustatyti, kada ši knyga atsirado Tiškevičių bibliotekoje. Tiškevičių biblioteką formavo keletas savininkų ir kelios kartos – jos dalį sudarė Vasilijaus Novosilcevo asmeninės bibliotekos leidiniai, Benedykto Henryko Tyszkiewicziaus tėvų biblioteka, leidiniai, rankraščiai, įsigyti kelionių metu, pirkti antikvariatuose. XX a. pradžioje, prieš I pasaulinį karą, Tyszkiewiczių bibliotekoje buvo sukaupta daugybės kalbų ir temų XVI–XVIII a. knygų, dokumentų, rankraščių. Vertingiausia bibliotekos dalis prieš I pasaulinį karą buvo išvežta į Lenkiją, o Lietuvoje likusi pasklido po įvairias bibliotekas ir privačius kolekcininkus, tarp jų – pas W. Fischerį.

Šis leidinys, atsižvelgiant į garbų amžių, išsilaikė kone idealiai: popierius vos gelstelėjęs, odinis viršelis truputį apsitrynęs. Vadovėlis išleistas su kustodais (puslapio apačioje dešinėje atspausdintas pirmasis kito puslapio žodis arba jo dalis).

Leidinio viršelio detalė. David Kellner, Patikimi nurodymai kurti skaitmeninį bosą, Maskva, 1791 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Visas vadovėlio pavadinimas – „Patikimi nurodymai, kaip kurti skaitmeninį bosą. Čia pakankamai aiškiai ir smulkiai, vengiant nesaikingumo ir nukrypimų, pateikiami visi naujai išrasti būdai, kurie kiekvienam padės per trumpą laiką sėkmingai suprasti viską, ko reikia šiam mokslui suprasti. Naudingi ir vertingi ne tik besimokantiems skaitmeninio boso, bet ir visiems, grojantiems fortepijonu, klavikordu, citra, guslėmis, smuiku bei pučiamaisiais instrumentais, norintiems išmokti dainuoti ir įgauti pagrindinių muzikos žinių. Su papildomais nurodymais apie akordus ir neskaitmeninį bosą“ („Верное наставление в сочинении генерал-баса : При чем избегая всех излишеств и околичностей, предлагаются здесь весьма ясно и подробно все новоизобретенные способы, посредством которых каждый чрез краткое время все принадлежащее до сей науки с успехом понять может : В пользу и употребление не токмо упражняющихся в генерал-басе, но и всех желающих обучиться пению и основательному познанию музыки“).

Leidinį iš vokiečių kalbos į rusų vertė N. Zubrilovas. Leidinio pradžioje yra Antono Barsovo, koleginio patarėjo, gražbylystės profesoriaus ir Universiteto tipografijos spaudinių cenzoriaus aprobacija, kurioje jis teigia skaitęs šią knygą Maskvos Imperatoriškojo Universiteto Kuratorių įsakymu ir neradęs joje nieko neleistino pagal Universiteto tipografijos spaudinių įstatus.

Vadovėlio įžangoje leidėjas pasakoja, kad šį veikalą Stokholme parašė vienas muzikos mylėtojas, kuris nuo jaunumės iki kapitono laipsnio tarnavo kariuomenėje. Šis veikalas, kaip nurodo leidėjas, atsirado Šiaurės karalystėje, kur iki šiol neatsirado jokių muzikos mokslo veikalų, tad šį kūrinį reikėtų laikyti retu. Maža to, daugybė muzikos žinovų šį kūrinį gerai įvertino. Jame yra daugybė naujoviškų būdų, kurių iki šiol išleistuose kūriniuose nebuvo. Ne mažiau svarbu, kad čia vengiama nuobodaus dėstymo, o akcentuojama pati esmė, kuri itin aiškiai pateikiama, kad ne tik besimokantys skaitmeninio boso, bet ir groti instrumentais ar dainuoti pamatys, koks naudingas yra šis veikalas. Leidėjas net nurodo skaitęs „Naujienose“ (tikėtina laikraštyje), kad Stokholme iš šios knygos mokęsis aštuonerių metų berniukas parodė neįtikėtiną sumanumą grodamas skaitmeninį bosą, balsuodamas chorą ir grodamas preliudiją rankomis ir kojomis. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių, neminint kitų daug pasiekusių jaunuolių. „Visa tai paragino mane imtis šio leidimo nedelsiant, su tvirta viltimi, kad muzikos mokslo mylėtojams tuo bus padaryta ne menkavertė paslauga, o ypatingą malonumą suteiks tiems, kas jau seniai geidė matyti šį darbą išspausdintą. Tad įsiteikiant jiems šis kūrinys patenka į šviesą.“

Knygos autorius Davidas Kellneris (1670–1748) tikrai nemažą dalį gyvenimo tarnavo kariuomenėje, kol užsitarnavo kapitono rangą. Jis buvo vokiečių juristas, poetas, vargonininkas, kariljonininkas, muzikos teoretikas ir kompozitorius, gyveno ir dirbo Tartu, Taline, Stokholme. Jis – J. S. Bacho amžininkas, kaip kompozitorius šiandien vertinamas dėl liutnei sukurtos muzikos. Jo kvintų rato diagrama yra vienas ankstyviausių šiuolaikinės mažoro-minoro sistemos pavyzdys.

Besisukantis intervalų diskas. David Kellner, Patikimi nurodymai kurti skaitmeninį bosą, Maskva, 1791 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Po įžanginio leidėjų teksto knygos įžanginiame žodyje trumpai pristatoma, kas yra skaitmeninis bosas bei kam jo reikia, nurodoma, kaip septyniuose skyriuose išdėstoma informacija. Pirmame skyriuje aiškinama apie intervalus arba santykius, sąskambius (accord), apie balsų sandarą ir įvairius kitus atvejus. Antrame – apie signatūrų arba ženklų naudojimą, trečiame – apie natūralius tonus ir akompanavimą, ketvirtame – apie neįprastas padėtis, kurios nutolusios nuo natūralių, penktame – apie tonų įstojimą ir derančių tonų savybes, aštuntame – apie nederėjimų naudojimą. Kiekvienas skyrius gausiai iliustruotas natų pavyzdžiais, kuriuose naudojami įvairūs – smuiko, boso, Do raktai, lentelės, taip pat ir puikiai išsilaikęs, besisukantis popierinis diskas, kuriuo galima naudotis mokantis intervalus nuo konkretaus garso.

Greta pavyzdžių pateikiami detalūs autoriaus aprašymai. Informacija skyriuose padalyta į trumpas pastraipas, dažniausiai iliustruotas lentelėmis arba natų pavyzdžiais. Vadovėlyje yra kvintų rato brėžinys, nes esą „muzikas privalo žinoti, kad visos dvylika kvintų yra viename rate, kuris čia pridedamas“, taip pat kvintų rato schema su užrašais, kiek ir kokių ženklų turi tonacija. Schemoje, ratu einančioje penklinėje užrašyti tonacijoms priklausantys ženklai, žemiau, t. y. giliau į centrą, – mažorinių ir minorinių tonacijų pavadinimai. Kvintų ratas toliau detaliai aiškinamas tekste. Leidinys užbaigiamas viltingu sakiniu: „Tuo baigiu šį darbą norėdamas, kad jį naudodamas mokinys patirtų sėkmę ir savo mokslą naudotų Dievo garbei ir artimo gerovei.“

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link