Valstybės teatras, drama: kritikos subtilybės. I dalis
Skaitydami apie Pirmosios Lietuvos Respublikos veikėjus, žvelgdami į jų fotografijas, matome išsilavinusius, gyvenimo užgrūdintus, orius asmenis, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę, kūrinius meną ir kultūrą. Taip, jie mokėjo kovoti, mokėjo ir protestuoti, diskutuoti, ginti savo įsitikinimus bei nuomonę. XX a. 3 dešimtmečio spaudoje, po pašaipios kritikos Valstybės teatro režisieriui K. Glinskiui, prasidėjo ir kelis mėnesius tęsėsi įnirtinga diskusija, kurioje be recenzento P. Lubicko pasisakė dailininkas Vladas Didžiokas, teisininkas Vaclovas Biržiška, rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė, protestą pasirašė Petras Leonas, Mykolas Biržiška, Jonas Jablonskis, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Kriščiukaitis, Augustinas Janulaitis ir Petras Juodakis, publikacijos pasirodė laikraščiuose „Lietuvis“, „Lietuva“, „Lietuvos žinios“ ir žurnale „Pradai ir žygiai“.
Kai šiandien sakome žodį „režisierius“ (iš prancūziško régisseur, lotyniško „rego“ – valdau), turime omenyje tą visagalį asmenį, dėl kurio žavimės (arba nekenčiame) dramos, muzikos, cirko spektaklių, kino filmo, televizijos laidos ar masinio renginio. Ir nors nuo teatro atsiradimo visada buvo atsakingų už tai, kas vyksta scenoje, režisieriaus profesija atsirado tik XIX a. antroje pusėje ir tik XX a. pradžioje juos pradėjo rengti teatro ir kino mokyklos.
Lietuvoje pirmieji profesionalaus teatro režisieriai J. Vaičkus, K. Glinskis, B. Dauguvietis kūrė realistinius spektaklius ir, kaip buvo išmokę Rusijoje, atliko tik pagalbines funkcijas – visagalybe čia net nedvelkė, bet būtent režisieriai, o ne aktoriai, buvo daugiausiai kritikuojami to meto spaudoje.
Reikia pripažinti, iš teatro buvo tikimasi daug ir, jeigu pradžioje recenzijose buvo tik nupasakojamas spektaklio turinys, paminimi aktoriai, pagiriama vaidyba arba kritikuojama tarsena, su metais reikalavimai augo – buvo reikalaujama, kad teatras tvirtintų tautinę kultūrą, ugdytų patriotiškumą, tarnautų valstybei. Nereikėtų pamiršti, jog Valstybės teatras ne visada buvo dosniai remiamas valstybės ir patirdavo finansinių sunkumų, tad buvo statomi ne tik rimti ir pamokantys spektakliai, bet ir komedijos, vodeviliai, kurie toli gražu visada pasižymėjo giliu turiniu. Didesnius ar mažesnius atsiliepimus, recenzijas rašė S. Povilavičius, L. Gira, A. Budrys, J. Kardelis, F. Kirša, V. Bičiūnas, B. Sruoga, K. Meškauskas, P. Andriušis, P. Lubickas ir kiti, dažnai laikraščių žinutės buvo pasirašomos pseudonimais, ir netgi šiais, piktų interneto komentatorių laikais, tenka pripažinti, jog teatro kritika būdavo itin griežta, net perauganti į diskusijas.
Dabar rengiami teatro ir kino kritikai turi išmanyti tiek klasikinius, tiek šiuolaikinius veikalus, jų specifiką, raidą, sugebėti analizuoti meninės raiškus procesus įvairiausiais aspektais. Tačiau kartu yra manoma, jog teatro kritika išnyko – dažniausiai stengiamasi tiesiog kuo greičiau parašyti apie spektaklio premjerą, neatsižvelgiant į aktorių sąstatus ar spektaklio raidą. Kritikai yra lyginami su vilkais, valančiais mišką nuo paliegusių žvėrių, arba lydekomis, kurios vaiko kitas žuvis. Sakoma, kad be kritiko teatras negalėtų egzistuoti, tačiau kritika turi būti konstruktyvi, skatinanti augti. Nuėjome jau per toli, tad grįžkime ten, kur pradėjome – į Valstybės teatrą, kur dėl vieno pašaipaus anekdoto ir kritikos, garbūs Lietuvos vyrai ir moterys kelis mėnesius susirašinėjo laikraščiuose „Lietuvis“, „Lietuva“ ir „Lietuvos žinios“.
Ar manėte, jog dabar viešumoje laidomi epitetai yra žiaurūs? Šie straipsniai neįtikėtinai praplečia piktų epitetų žodyną, nes to meto lietuviai ne tik „žodžių į vatą nevyniojo“, bet diskusijose naudojo lotyniškas, prancūziškas ir rusiškas frazes!
O viskas prasidėjo nuo pašaipaus anekdoto „Iš po surūdijusios plunksnos“, kurį parašė Pranas Lubickas Tautininkų sąjungos laikraštyje „Lietuvis“ 1926 m. balandžio 23 d.
P. Lubickas (1886–1940) buvo kariškis, nuo 1932 m. pulkininkas leitenantas, kuris intensyviai rašė teatro recenzijas nuo 1922 iki (manoma) 1933 metų. Jis buvo ir yra prieštaringai vertinamas, ir yra apibūdinamas tiek kaip rimtas recenzentas, tiek kaip rašęs nesąmones, ir, be abejo, atspindėjęs to laikotarpio spaudos tendencijas. Jis pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, tarp jų – Vepe, Vikt. Pr ir kitais. O šalia tiesioginio darbo Lietuvos kariuomenės intendantūroje, buvo meno kritikos žurnalo „Meno kultūra“ redaktorius.
„Teatro anekdotuose (Iš po surūdijusios plunksnos)“ rašydamas apie teatro etatų mažinimą, P. Lubickas rašė: „bekarpydama išlaidas, toji „načalstva“ sugalvojo originalų dalyką: sutrumpinti Valstybės Teatro etatus, kitaip sakant – išmesti iš jojo sienų keletą žmonių“, taip pat užsipuola K. Glinskį, kurio studiją išlaiko teatras, „kurioje pagrindinius scenos meno dalykus, būtent: vidujinę dinamiką bei plastiką, dėsto pats dvasios impotens bei „kreivakojis“ K. Glinskis. Studijai, kuri ir iš viso reikalinga nebent josios „profesoriams“, tik ne Lietuvai.“ O spaudoje pranešama, jog atleistas B. Dauguvietis. Jis pateikia sumas, kurias surinko B. Dauguviečio ir K. Glinskio pastatyti spektakliai 1924-ais, 1925-ais ir 1926-ais metais iki kovo 22 d. (B. Dauguviečio iš viso 177042 litai, o K. Glinskio – 79811 litų), ir konstatuoja, jog K. Glinskio spektakliai ne tik mažiau uždirbo, bet jis „stato tik tokius veikalus, kuriuose jis pats vaidina“ ir pastatė ženkliai mažiau spektaklių – devynis, kai B. Dauguvietis pastatė devyniolika, iš kurių beveik pusė buvo lietuviški. Toliau minima „Vilkolakio“ ir „Tautos teatro“ situacija, nes Antanas Sutkus sutiko vadovauti žydų teatro studijai „Habima“, tad „Lietuvos graudingoje padangėje ištižo dar vienas anekdotas: „ura-patriotų“ likviduoto „Tautos Teatro“ protas ir siela atiduoda savo kalaviją žydams. Kodėl? O gi dėl to, kad toks galingas menininkas meno šventyklos išorėje turėtų žūti. Be kūrybinio darbo jis nepajėgtų gyventi.“ O Tautos teatrą atgaivins K. Glinskis, tad „Krėvė, Vydūnas, Putinas, P. Vaičiūnas ir kt. niekuomet jau nebeišvysią mūsų scenos“, nes teatre bus statomi „Mon Bebe“, „Konsulas Granatas“ ir „Taifūnas“. Pabaigoje recenzentas retoriškai klausia: „O Cicerone! kur dingo Tavo botagas?“ ir atsako Cicerono citata „Quo usque tandem, Catilina, abutere patientia nostra?“ („Ar dar ilgai, Katilina, piktnaudžiausi mūsų kantrybe?“) (savaitraštis „Lietuvis“, 1926-04-23).
Tokia buvo pradžia. Skaityti tęsinį galima čia.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
