Įrašas

Valstybės teatras, drama: kritikos subtilybės. I dalis

Skaitydami apie Pirmosios Lietuvos Respublikos veikėjus, žvelgdami į jų fotografijas, matome išsilavinusius, gyvenimo užgrūdintus, orius asmenis, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę, kūrinius meną ir kultūrą. Taip, jie mokėjo kovoti, mokėjo ir protestuoti, diskutuoti, ginti savo įsitikinimus bei nuomonę. XX a. 3 dešimtmečio spaudoje, po pašaipios kritikos Valstybės teatro režisieriui K. Glinskiui, prasidėjo ir kelis mėnesius tęsėsi įnirtinga diskusija, kurioje be recenzento P. Lubicko pasisakė dailininkas Vladas Didžiokas, teisininkas Vaclovas Biržiška, rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė, protestą pasirašė Petras Leonas, Mykolas Biržiška, Jonas Jablonskis, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Kriščiukaitis, Augustinas Janulaitis ir Petras Juodakis, publikacijos pasirodė laikraščiuose „Lietuvis“, „Lietuva“, „Lietuvos žinios“ ir žurnale „Pradai ir žygiai“.

Kai šiandien sakome žodį „režisierius“ (iš prancūziško régisseur, lotyniško „rego“ – valdau), turime omenyje tą visagalį asmenį, dėl kurio žavimės (arba nekenčiame) dramos, muzikos, cirko spektaklių, kino filmo, televizijos laidos ar masinio renginio. Ir nors nuo teatro atsiradimo visada buvo atsakingų už tai, kas vyksta scenoje, režisieriaus profesija atsirado tik XIX a. antroje pusėje ir tik XX a. pradžioje juos pradėjo rengti teatro ir kino mokyklos.

Lietuvoje pirmieji profesionalaus teatro režisieriai J. Vaičkus, K. Glinskis, B. Dauguvietis kūrė realistinius spektaklius ir, kaip buvo išmokę Rusijoje, atliko tik pagalbines funkcijas – visagalybe čia net nedvelkė, bet būtent režisieriai, o ne aktoriai, buvo daugiausiai kritikuojami to meto spaudoje.

Reikia pripažinti, iš teatro buvo tikimasi daug ir, jeigu pradžioje recenzijose buvo tik nupasakojamas spektaklio turinys, paminimi aktoriai, pagiriama vaidyba arba kritikuojama tarsena, su metais reikalavimai augo – buvo reikalaujama, kad teatras tvirtintų tautinę kultūrą, ugdytų patriotiškumą, tarnautų valstybei. Nereikėtų pamiršti, jog Valstybės teatras ne visada buvo dosniai remiamas valstybės ir patirdavo finansinių sunkumų, tad buvo statomi ne tik rimti ir pamokantys spektakliai, bet ir komedijos, vodeviliai, kurie toli gražu visada pasižymėjo giliu turiniu. Didesnius ar mažesnius atsiliepimus, recenzijas rašė S. Povilavičius, L. Gira, A. Budrys, J. Kardelis, F. Kirša, V. Bičiūnas, B. Sruoga, K. Meškauskas, P. Andriušis, P. Lubickas ir kiti, dažnai laikraščių žinutės buvo pasirašomos pseudonimais, ir netgi šiais, piktų interneto komentatorių laikais, tenka pripažinti, jog teatro kritika būdavo itin griežta, net perauganti į diskusijas.

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link