Valstybės teatras, drama: kritikos subtilybės. II dalis
Toliau tęsiame pasakojimą apie diskusiją, įsisiūbavusią XX a. 3 dešimtmečio spaudoje po pašaipios kritikos Valstybės teatro režisieriui K. Glinskiui.
1926 metais laikraštyje „Lietuvis“ išspausdinta kritika prieš Valstybės teatro režisierių K. Glinskį nepraėjo nepastebėta. Galbūt dėl Cicerono citatos, o gal vis dėlto dėl aštrių kaltinimų, kritika sulaukė rimto atsako. Oficialiame Lietuvos Respublikos vyriausybės laikraštyje „Lietuva“ 1926 m. gegužės 12 d. buvo išspausdintas „Protesto žodis“: „Kultūringose šalyse spauda yra tos šalies šažinės balsas, doros reikalavimų pasireiškimas, kurių pagrinde glūdi: gerbk žmogų! <…> Tenka pasakyti, kad kartais mūsų laikraštininkai nežino nei kas dora, nei kas yra dargi padorumas, jeigu nepatinkamą dėl ko žmogų gali tokiais šlykščiais pravardžiavimais užgaulioti.“ Protestas baigiamas mintimi: „Protestuojame prieš netikusį kritikų rašymo būdą ir reiškiame p. K. Glinskiui pagarbos, kaipo lietuvių visuomenės darbininkui, kuris yra ne tiek smarkus, kiek patvarus, kultūringas ir visuomenei savo teatro darbu naudingas ir reikalingas.“ Protestą pasirašė teisininkas, prof. Petras Leonas (1864–1938), Vasario 16-osios Akto signataras, literatūros istorikas, prof. Mykolas Biržiška (1882–1962), kalbininkas, prof. Jonas Jablonskis (1860–1930), rašytoja, Valstybės teatre pastatytų dramų „Pinigėliai“ ir „Aušros sūnus“ autorė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886–1958), kunigas, rašytojas doc. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), rašytojas Antanas Kriščiukaitis (1864–1933), teisininkas, prof. Augustinas Janulaitis (1878–1950) ir chemikas, prof. Petras Juodakis (1872–1940). („Lietuva“, 1926-05-12)
Jau kitą dieną, gegužės 13 d., „Lietuvyje“ P. Lubickas, pasirašęs „Vikt. Pr“, straipsnyje „Teatro užrašai. Einamojo sezono atbalsiai III“ tęsia K. Glinskio kritiką, regis, nematęs arba nespėjęs sureaguoti į „Protesto žodį“. Jis kritikuoja režisieriaus pastatytus O. Wilde „Lady Uindermer vėduoklė“ ir G. Haupmann „Paskendęs varpas“. Recenzentas kandus:
K. Glinskis, matyti, nepajėgia peraugti senai atgyvenusią, supelejusią formulą, kad „Teatras yra gyvenimo veidrodis“, ir todėl jis tartum tikras fotografas, tiekia mūsų scenoje savo paties sugalvotą jovalą. Tuo tarpu, rodosi, visai būtų lengva dasiprotėti, kad teatras yra kaip tik „veidrodis“ realaus, darningo susipinimo drąmatinės literatūros su sceniškais aktoriaus laimėjimais idealioj tos literaturos srity.
Toliau jis netgi paskaičiuoja: „Vadinasi, šitas mūsų Dramos režisierius atsiligina lietuvių visuomenei už ponišką duoną (1,200 lt. už režisavimą + 540 lt. už „pamokas studijoj“ + 200 lt. už kiekvieną jo vaidinimą) arba netikra klasicizmo moneta, arba tiesiog literatūriniu šlamštu, kaip „Mon bėbė“, „Konsulas Granatas“, „Buridano asilas“, „Taifunas“ ir t.t. Žodžiu, K. Glinskis tęsia tą patį darbelį, kuriuo jis, žinoma, dažniausiai už tam tikrą atliginimą (argi tai nepatriotiška prieškariniais laikais?!), patarnaudavo mūsų tėvynainiams Petrapily, – darbelį, kurį ten ėjęs „Lietuvių Balsas“ savo numery 1916 m. lapkričio mėn. 6 d., be kita ko, šitaip įvertina: „Režisuojant artistui Glinskiui vaidino 3 veiksmų 4 paveikslų Žmonos komediją „Lietuvaitės“. Publikos susirinko daug mažiau negu kitais kartais, nes, matyti, tos dažnai vaidinamos komedijėlės labai nusibodo. Jeigu ir toliau bus vaidinami panašūs veikalėliai, mano nuomone, vargu kas benorės veltui laiką praleisti…“ Recenzentas baigia: „Mes turime vytis Europą, kiekviena mums brangia valanda siekdami mokslo ir gerbdami meną, – kurie kuria, naujina ir skaidrina gyvenimą. Ir pirmiausia mes turi pabalnoti lengvasparnius teatro Pegasus, – bet tokio teatro, kuriame žydi – tiesa, poezija, „akimojo pavergimas“. Bet kas gi visa tai darys? Kas įžibins šviesius meno žibintus? Kas atgaivins mūsų teatro tyrulius gyvenimo nektaru? Aišku, kad ne K. Glinskis.“ („Lietuvis“, 1926-05-13)
O štai po savaitės, 1926 m. gegužės 21 d., išspausdintas P. Lubicko (pasirašytas Vepe, ir skliausteliuose Vikt. Pr.) atsakas „K. Glinskio mecenatams“, kuris komentuoja laikraštyje „Lietuva“ Nr. 105 išspausdintą „Protesto žodį“ prieš jo „Teatro anekdotus“. Į protestą, kurio „aštuonių pasirašiusių šį „žodį“ Lietuvos visuomenei žinomų vyrų tarp figuruoja net šeši Universiteto profesoriai“, pašaipiai atšauna: „Tai bent protestas!… Mano sieloj šiandien šventė!“. Toliau jis komentuoja titulais „apsišarvavusį“ K. Glinskį, esą „Titulo autoritetas glūdi jojo vidujiniam turiny. Ir dar daugiau: titulas turi imponuojančios galios tik savo vietoje, savo srity. Paaiškinimui šios minties aš norėčiau pasakyti, kad, pavyzdžiui, net pats L. Tolstojus nebūtų galėjęs pavaduoti žydų sinagogos kantoriaus, arba Bethovenas – balerinos ir t.t.“ Nagrinėdamas protestą jis konstatuoja: „Mano rūstūs prokurorai pasitenkino vien tik pakartojimu visiems žinomų, supelėjusių aksiomų apie „spaudos etiką“, apie „dorą ir padorumą“, apie tai, kad „negalima užgaulioti žmogų šlykščiais pravardžiavimais“ etc.“
Po atsako „K. Glinskio mecenatams“, P. Lubickas (pasirašęs tik „Vikt. Pr.“) tęsia K. Glinskio kritiką sekančioje „Teatro užrašų dalyje“, tame pačiame laikraščio numeryje. Jis kritikuoja K. Glinskio režisieriaus darbą: „Ir todėl jo pastatyme ir be to šlykštus šiupinys tapo dvigubai pasibiaurėtinas, dvigubai žeidžiąs geresnius žmogaus jausmus“ (apie „Mon bėbė“), „K. Glinskis pačioj užuomazgoj užmušė veikalo idėją, kuriąja autorius stengiasi konkretizuoti politinio gyvenimo kovos dėsnius“ (apie „Stiklas vandens“), „K. Glinskis nepasistengė net parodyti nors tikrų japonų. Išskyrius J. Stanulį, visi pjesės veikėjai – tame skaičiuje ir pats režisierius – buvo panašūs į Kačerginės piliečius ar į ką tik nori, – bet nieku būdu ne į Tekančios Saulės šalies sūnus.“ (apie „Taifūnas“) („Lietuvis“, 1926-05-21).
Konstantinas Glinskis, XX a. 4 dešimtmetis. Kauno miesto muziejaus fondai
Į „Protesto žodį“ trumpai ir pašaipiai sureaguota meno kritikos žurnalo „Pradai ir žygiai“, kurį redagavo Faustas Kirša, pirmame, gegužės, numeryje, rubrikoje „Kronikoje“: „Chemija ir teatras: „Pasktinę sąvaitę vaikščiojo po Kauną žinomas chemijos profesorius, prašydamas, ar kas nesutiktų pasirašyti, kad Vik. Pr. už recenzijas reikia barti, kad K. Glinskis yra geriausias ir mylimiausias aktorius. Vieni girdėti rašės, kiti besirašydami raukės. Nejau ponas chemijos profesorius darbo nebeturi?“ („Pradai ir žygiai“, 1926, Nr. 1).
Dailininkas Vladas Didžiokas (1889–1942), Valstybės teatre kūręs scenovaizdžius, laikraštyje „Lietuvos žinios“, 1926 gegužės 20 d. taip pat atsakė į protestą dėl K. Glinskio. Laikraštis išspausdino ir patį protestą, ir V. Didžioko laišką redakcijai „Apie teatrą, p. Glinskį ir protestantus“. Konstatuodamas, kad iki šiol K. Glinskio niekas nekritikavo, o tik nepelnytai gyrė, ir kad teatras šiuo metu pergyvena moralinę bei materialinę krizę, V. Didžiokas papunkčiui klausimais atsako protesto autoriams, į juos kreipdamasis „Tamistos, mieli ponai ir garbingi ponai“. V. Didžiokas klausia, ar jie nežino, jog „geresnieji“ dramos aktoriai yra J. Vaičkaus mokiniai, o pats J. Vaičkus dėl K. Glinskio buvo priverstas „dangintis Amerikon, kur jis katorgininko vargą vargsta?“, klausia, kodėl nebuvo protestuojama dėl A. Sutkaus studijos, „Vilkolakio“ ir „Tautos teatro“ sugriovimo? Kodėl teatre yra vietos užsieniečiams „variagams“ N. Vekovui, P. Petrovui, V. Šumkiui, D. Arbeninui, bet nėra A. Sutkui? Kodėl nedainuoja J. Babravičius, bet „riebų uždarbį“ gavo gastrolieriai „Smirnovas, Lipkovskaitė, Košič, Monzy ir kiti?“.
Kodėl nebuvo protestuojama, kai spaudoje buvo niekinami A. Smetona, K. Grinius, J. Šliūpas, „kurie Lietuvai bent tūkstantį kartų yra daugiau nusipelnę negu p. Glinskis?“
Tuomet V. Didžiokas nuodugniai analizuoja teatro remonto darbus, minėdamas įvairiausias specialistų pavardes ir baksnodamas į neatliktus jo manymu reikalingus ir įdiegtus visai nereikalingus dalykus, dėl kurių, vėlgi, jo manymu, kaltas K. Glinskis, remonto komisijos pirmininkas. Pabaigoje prisimenamas netgi K. Glinskio išsilavinimas: „Kaipo aktoris p. Glinskis išaugo Peterburgo Mažojo Teatro tradicijose – ir tai paaiškina visų jo pastatymų pigųjį toną, kurio negali išgelbėti nei aktorių švarūs drabužiai, kuriuos jie turi įsigyti už paskutinį savo skatiką, nei margi scenos paviljonėliai, be jokios nuovokos sustatyti….“ ir meta visišką kaltinimą – „Kol mūsų dramoj viešpataus p. Glinskis, nebus joje aktoriai, kaip pp. Andrius Oleka, Sutkus, Vaičkus…!“ Galiausiai V. Didžiokas iškelia klausimą apie protestą pasirašiusius asmenis, klausdamas, kodėl jų tarpe nėra nei vieno teatralo, kodėl apie K. Glinskį neklausiama aktorių? „Juk galima būti geru patriotu ir chimiku, galima būti giliu juristu, ir vis tiktai maža nusimanyti teatro reikaluose.“ Jis stoja recenzentų pusėn, kurie turi teisę sakyti, ką mano esant blogai – juk jeigu scenoje jis matys „raišą baleriną ar kokią sentimentalinių rolių dainininkę – sieksninio storumo“, jis apie tai parašys, tad kodėl negalima rašyti apie dramą? O pabaigoje kliūna netgi nenurodytam teatro fojė esančio paveikslo dailininkui, „naiviškai pastele“ nupiešusį K. Glinskį, nes „net jeigu po šiuo paveikslu pasirašytų ir net pats Rymo popiežius, paveikslas ir tuomet nebūtų meno kūrinys!“ V. Didžiokas pabaigoje kviečia vietoj viešų protekcijų darymo „pasirūpinti meno kūrybos organizavimo reikalu“ („Lietuvos žinios“, 1926-05-20).
Ir tai dar ne viskas! Skaityti tęsinį galima čia.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
