Įrašas

Valstybės teatras, drama: kritikos subtilybės. III dalis

Tęsiame pasakojimą apie diskusiją, įsisiūbavusią XX a. 3 dešimtmečio spaudoje po pašaipios kritikos Valstybės teatro režisieriui K. Glinskiui.

Balandžio mėnesį anekdotu prasidėjusi diskusija Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudoje nerimo. Gegužės mėnesį „Lietuvoje“ buvo išspausdintas P. Leono, M. Biržiškos, J. Jablonskio, S. Čiurlionienės-Kymantaitės, J. Tumo-Vaižganto, A. Kriščiukaičio, A. Janulaičio ir P. Juodakio pasirašytas protestas, pašaipus komentaras į tai „Praduose ir žygiuose“, prieš protestą nukreiptas platus dailininko V. Didžioko atsakomasis straipsnis, paties P. Lubicko atsakymas ir toliau tęsiama K. Glinskio kritika. Diskusija darėsi vis labiau asmeniška, į ją įsijungė V. Biržiška ir O. Pleirytė-Puidienė.

Teisininkas Vaclovas Biržiška, trumpai vadovavęs Operos ir dramos vaidyklai, atsakė straipsniu „Teatro ir „teatralų reikalu“  laikraštyje „Lietuva“, 1926 m. birželio 1 d. Pradėjęs tekstą svarstymais, jog pastaruoju metu yra daug rašoma apie teatrą, jo problemų priežasties ieškant valstybinėje kultūros politikoje arba teatro administracijoje, tačiau atsirado tokių, kuriems visų problemų priežastis pasirodė esąs konkretus žmogus, autorius ironizuoja:

Vakar Gira, šiandien Glinskis, rytoj vėl kas kitas. O tai mūsų visuomenėj, nepratusioj per atskirų žmonių galvas žiūrėti į reikalo esmę, ir randa pritarimo.

Toliau jis P. Lubicką vadina „Pravdinu“, „Biauriai Glinskį koja paspirus“, kartu atsakydamas ir į V. Didžioko straipsnį. Jis mano, jog reaguoti reikia, nes „teatro likimą pradeda jodinėti keli recenzentai, ar jaunų rėksnių grupė“. V. Biržiška teigia esąs „šiek tiek visuomenės veikėjas, bet nei „prietelis“, nei ypatingas Glinskio gerbėjas“, tačiau jis negali sutikti su K. Glinskiui metamais kaltinimais, kad „Glinskis esąs kaltas, kad iš teatro šalinamas Dauguvietis, kad ten nedirba Vaičkus, Sutkus, Oleka, Babravičius“ ir papunkčiui rašo apie kiekvieną paminėtą. B. Dauguvietis esą pašalinamas dėl recenzento Zablockio (vienas iš Balio Sruogos slapyvardžių), kuris „kiekvienoj savo recenzijoj Dauguviečio pastatymus išniekindavo, kad ir kultūringa forma visiems įrodynėdamas, kaip Dauguvietis neturįs mažiausio supratimo apie teatrą“, ir V. Didžiokas tai puikiai žino. J. Vaičkus nedirba dėl pačio V. Biržiškos kaltės, nes „tai aš, Meno Kūrėjų Draugijos išrinktas pirmuoju Kauno nuolatinio teatro direktorium, neįleidžiau į teatrą Vaičkaus“ ir primena – patys V. Didžiokas ir Zablockis tuo metu buvo Draugijoje, pritarė tai minčiai ir gal net patys ją iškėlė. Tačiau kaltas ir pats J. Vaičkus „nes nors ir turi savo tam tikrų gabumų teatro darbo srityj, jis yra absoliutinis kiekvieno platesnio darbo dezorganizatorius, ne del blogo noro, bet del būdo savybių.“ Dėl A. Sutkaus, „Vilkolakio“ ir „Tautos teatro“ sugriuvimo ir A. Sutkaus vadovavimo žydų studijai – Biržiška net skliausteliuose klausia „nežinau, ar tai didelė nuodėmė“ – esą „čia daug kas kaltas, bet ką bendra turi su tuo Glinskis?“. Apie A. Oleką atsako gan retoriškai: „bene vyravo tada materialinio, o ne idėjinio pobūdžio samprotavimai.“ Dainininko J. Babravičiaus kaltinimus beveik peradresuoja: „Jis juk ne dramos teatro artistas. Kodėl gi nekaltinat Petrausko? Nekaltinat, nes patys geriausiai žinot delko Babravičius ne Lietuvoj. Kam tai rišti su Glinskiu?“ Nekaltas K. Glinskis ir dėl teatro remonto: „Bet ar Glinskis architektas? Ar priminti Tamstoms jo rolę?“  V. Biržiška baigia beveik draugiškai – „Liaukimės puolę atskirus žmones, kurie turi kad ne mažiau, bet ir nedaugiau ydų už jus. Paremkite tai, kas yra, ir ieškokime teatro ligų priežasčių, jos ne atskirų žmonių darbe.“ („Lietuva“, 1926-06-01)

P. Lubickas, šį kart pasirašęs „Vikt. Pr.“, „Lietuvio“ 1926 m. birželio 25 d. numeryje atsako straipsniu „Ponui Vaclovui Biržiškai. Noli tangere circulos alienos…“ (pakeista frazė, priskiriama Archimedui, bet vietoj „mano“ naudojamas „kitų“– „Neliesk kitų apskritimų“, kurią būtų galima suprasti kaip „nesikišk į ne savo reikalus“), kurioje pasirašiusieji „Protesto žodį“ vadinami neatsargiais ir padariusiais „meškos patarnavimą“ K. Glinskiui. Jis mini į „Protesto žodį“ atsakiusį V. Didžioką, atsaką „Praduose ir žygiuose“, ir atsako V. Biržiškai priekaištaudamas dėl jo pasirinktų epitetų kritikui „vienam tokių kritikų, vadinamajam Pravdinui, „Lietuvyj“ biauriai Glinskį koja paspyrus…“, net papunkčiui prikiša dėl neįrodytų argumentų, apibūdinimų ir netgi V. Biržiškos etiškumo:

Kurios tad etikos dėsniais vaduojiesi Tamsta, dešifruodamas mano pseudonimą? Nejaugi Tamstai nėra žinoma, kad spaudoje kalbama tik su parašais? O aš pasirašau čia tik Vikr. Pr., o ne Pravdinas. Ar tik nebus čia noras paversti mane „rusu“ ir atimti iš manęs visas teises bendrauti su mūsų kultūra?

P. Lubickas primena, jog mokydamiesi gimnazijoje Šiauliuose jiedu yra gyvenę ponios Dobužinskienės bendrabutyje ir tuomet galėjo susikalbėti tik rusiškai, nes „tamsta nemokėjai mano įgimtos – lietuvių kalbos, o aš nemokėjau Tamstos įgimtos – lenkų kalbos.“ O tuomet dar priduria apie „po kalėjimus tampomą“ A. Smetoną, teatrą, dvasią, logiką (nurodant kokius autorius rekomenduoja paskaityti!), ir galiausiai meta kozirį: jeigu jau V. Biržiška mano, kad jis blogai dirba kritiko darbą – „Supyškyk Tamsta visa tai, ką aš esu apie jį parašęs. Įrodyk Tamsta galvojančiai visuomenei, kad K. Glinskis yra geras režisierius ir aktorius. Taip, kaip aš esu įrodęs jo absoliučią impotenciją režisūros srityje (ypač 19 ir 20 „Lietuvio“ numeriuose); kaip lygiai įrodysiu kitam numery, kad K. Glinskis nereikalingas mums ir kaipo aktorius. Jei padaryti to Tamsta negali, tai ir visuomenė ir aš pats laikysime Tamsta tik neraliuotu diletantu ir arogantu.“ („Lietuvis“, 1926-06-25).

Regis, diskusijos galėjo nueiti nežinia kur (beje, įdomu, kaip šie ponai bendraudavo gyvai?), tad juos pabaigė… moteris. Rašytoja, kovotoja už moterų teises ir išsilavinimą, Ona Pleirytė-Puidienė (1882–1936), rašytojo, dramaturgo ir vertėjo Kazio Puidos (1883–1945) žmona, pasirašinėjusi Vaidilutės pseudonimu, aktyviai reiškėsi ir teatro kritikoje. Ji į diskusiją įstojo „Lietuvos žiniose“ 1926 m. liepos 8 d. straipsniu (straipsnis laikraščiui pateiktas birželio 27 d.) griežtu pavadinimu „Daugiau padorumo polemikoje“ su paantrašte „Kaša naša izviestnaja…“ (iš Vikt. Pr. straipsnio)“ ir pabaigoje laikraščio redakcijos pridėta pastaba, jog „redakcija, pasinaudodama autorės patarimu, konstatuoja, kad šis raštas taipgi yra ne bešališkas ir taipgi nevengia greta protesto prieš nekultūringumą vartoti taipgi nekultūringus žodžius“.

Valstybės teatro teatralų laisvalaikis. XX a. 3-4 dešimtmetis. Kauno miesto muziejaus fondai

O. Pleirytė-Puidienė straipsnį pradeda nuo košės, kurios, esą, apstu teatre: „mūsų teatras yra jau seniai užkaistos košės puodas, kurį visokeriopai maišo ir verda visokie teatro „žinovai“, recenzentai bei kritikai. O pačios košės kaip nėra, taip nėra, nes nesusitarta dėl kruopų, iš kurių toji košė norima išvirti. Bet taip, kaip pastaruoju laiku košė suklegėjo, berods, dar niekuomet tiek nešuto, kol galutinai prisvilo, negardžiai pakvipdama“, o taip pat spaudoje – „susiginčyta dėl teatro, faktinai gi dėl dviejų Valstybės teatro režisierių, pp. Glinskio ir Dauguviečio, dėl kurių visokie Zablockiai ir Nezablockiai, Didžiokai ir Pravdinai su visais laikraščiais pasidarė sau, jau ne košės puodus, o surūgusių, neestetingų intrigų indus.“

O. Pleirytė-Puidienė pastebi, jog tai jau nebe ginčas, bet užgauliojimai, į kuriuos buvo įtraukti rimtai laikraščiai ir gerbiami vardai, ir sutapo tai su rinkimais bei valdžios pasikeitimu. Ji pabrėžia, jog teatro kritika „perdėm diletantiška, arogantiška ir asmeninga“, bet dar ir turinti nuo visuomenės slepiamų tikslų. Ji stoja į V. Biržiškos, kuris anksčiau už ją išdėstė nuomonę, pusę ir nori pridėti dar keletą klausimų, dar labiau atskleidžiančių sudėtingą to meto teatro „užkulisinį“ gyvenimą. Be klausimų, kodėl V. Didžiokas ir P. Lubickas tylėjo, kai buvo puolamas A. Smetona, kliūna ir A. Sutkui, kuris „savo laiku priklausė prie Vaičkaus teatro neigėjų, o šiandien leidžia jį šalia savęs genijaus vainiku vainikuoti? Kodėl p. Sutkus vaipėsi iš p. Dauguviečio režisūros ir vaidybos, pašiepdamas jį Vilkolakyje durna klounada „Tindi-Rindi“, o nūnai statosi šalia jo?“ Žinoma, neapsieinama be piniginių reikalų, paminint, jog nors „pinigus sukišo“ į „Vilkolakį“ ne vienas A. Sutkus, kitų direktorių jis nebemini ir vienas pats save vadina direktoriumi bei auka. Tuomet ji atsistoja į kritikų pusę, nes „valia teatro recenzentams bei kritikams kalbėti apie p. Glinskį režisierį, aktorį, neigti jo teatro kryptį, pageidauti“ – protestas buvo nereikalingas. Tačiau negalima nei naudoti užgaulaus tono, nei leistis į asmeniškumus. Ir kai atrodo, jog būtent ji, O. Pleirytė-Puidienė, sutaikys abi puses, ji prisimena V. Biržiškos ir P. Lubicko kilmę! Esą išryškėja „kultūriniai – etiniai skirtumai tarp bajoro V. Biržiškos ir variagiškųjų, rusų raugo prisisunkusių pp. Didžiokų ir Pranvdinų žygių.“ Jai priimtinesnis V. Biržiška, „lenkiškai kalbėjęs bajoras“ ir buvęs „Lietuvai garbingesnis ir naudingesnis“, o V. Didžiokas ir P. Lubickas, motyvuojantys „įsiurbę lietuvių kalbą su „pirmuoju motinos krūties pieno lašu“, gali nesididžiuoti – jis „vistik buvo galutinai išdžiūvęs savo tautai“! Tada ji, ką tik raginusi nesileisti į asmeniškumus, klausia – kurgi buvo P. Pravdinas „sunkiausiais Lietuvos vargo laikais“, kodėl atsirado tik tuomet, kai reikėjo iš Rusijos, kurios spaudoje tikriausiai tokių dalykų sau neleido, bėgti, ir kam tas „žodžių ir žygių“ nihilizmas, kai jo ir taip „gana turime“. Tą patį ji taiko ir V. Didžiokui.

Baigdama ji prisipažįsta – įstojo tik todėl, kad jai „rūpėjo ir erzino tasai nachališkas, savavališkas užgauliojimas asmenų, turėjusių teisės ir drąsos tarti savo nuomonę.“ Ir, kai rodos viskas beveik išsisprendė, po priminimo, jog negerbdami kitų, negerbiame savęs, ji drėbteli:

Leisdami kiekvienam momento kalifui, kiekvienam „variagui“ nedrausmingai užgaulioti savo užsitarnavusius ar gerbtinus žmones, neigiame patys save. Per tai ir atsiranda mūsų šalyje papuasiniai Paršaičių „žygiai“, per tai užplūdo Lietuvos žemelę šmeižtų klanai, kuriais aptaškyti veik visi jos veiklieji piliečiai.

Straipsnio pabaigoje ji paaiškina, jog protestuoja „vardan etikos“ prieš puolimą prieš asmenybę – tiek K. Glinskio, tiek B. Dauguviečio – o ne profesiją, prieš „nachališkus“ įžeidinėjimus, prieš „veidmainingą pasigailėjimą „pražudytų“ Vaičkaus, Babravičiaus, Olekos „genijų““, ir prieš laikraščių redaktorius – nes būtent jie turėtų neleisti „bujoti mūsų spaudoje įsigyvendinusiam negražiam kritikos bei polemikos tonui.“ („Lietuvos žinios“, 1926-07-08)

Ką gi galima pasakyti? Gryna tiesa. Bet argi kas nors per šimtą metų pasikeitė?

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link