Termometro stulpeliui begėdiškai kylant, o dangui šykštint debesų ir gaivos, norisi slėptis pavėsiuose ir gulėti, gulėti, gulėti. O kai temperatūra pasidaro tinkama ne tik kiaušiniui ant smėlio kepti, galima pagalvoti ir apie gražų įdegį.
Nepulsim kartoti gydytojų rekomendacijų, kada, kaip ir kiek galima degintis, – juk kiekvienas renkasi, kaip jam patogu. Laimė, šiandien yra įvairiausių pasirinkimų. Bet nebūtume muziejininkai, jeigu nepasmalsautume, kaip vasaras leido mūsų seneliai, kurie jaunystėje vargu ar buvo labai santūrus ir kuklūs.
„Pavojaus varpus“ užtinkame žurnale „Bangos“ 1932 metų birželio 3 d. (Nr. 20) straipsnyje „Nudizmo kultas Latvijoj (laiškas iš Rygos)“. Žurnalistas praneša, jog Rygoje jau yra apie šimtas „nuogo kūno kultūros“ organizacijos narių, „dauguma jų vyriškiai“. Nuomonės apie juos labiau blogos, negu geros. Pavyzdžiui, mergaičių gimnazijos, kurioje jie nuomojasi patalpas, mokytojos nuomone, tai „proto nustojusieji degeneratai su baisiais pakaušiais!“ Latvių nudistai savo paskaitose įrodinėja, kad „žmonėse dings gėdos jausmas, žmonijoj prasidėsianti nauja era: rasė pagerėsianti, nes pasirinkimas būsiąs lengvesnis, moterystės saitai „sustiprėsią“ ir kažkodėl savižudybės išnyksiančios tik tuomet, kai visi vaikščios nuogi.“ Beje, sulaukę klausimų, kodėl saulės voniomis moterims negalima mėgautis atskirai nuo vyrų, atsako: „Kad nesiplėstų homoseksualizmas.“ Straipsnis baigiamas griežta Latvijos sveikatos departamento direktoriaus pastaba:
Niudistai – tai rekrutai iš sąmoningų ištvirkėlių ir siaurapročių. „Judėjimui“ nėra jokios reikšmės nei sveikatos, nei dorovės, nei rasės pagerinimo srity. Jo tikslas – tik pelnas ir nedorovė.
Tačiau praėjus tik dvejiems metams, 1934 metų balandžio 29 dienos „Sekmadienyje“ randame jau palankesnį straipsnį „Ateityje mes vaikščiosime nuogi (įdomi nudistų judėjimo plėtimosi istorija)“. Žurnalistas rašo apie JAV besiplečiantį nudizmo „kultą“ ir visuomenės dėmesį jam. Mičigano valstijoje fermeris pasiskundė, esą kaimynystėje „moterys, vyrai ir vaikai drauge maudosi, bėgioja ir tuo būdu savo begėdiškumu piktina visą apylinkę“. Saulės mylėtojai buvo areštuoti ir teisinosi nieko bloga nedarę, tiesiog „ėmę saulės vonias“. Toliau žurnalistas praneša, jog JAV netgi leidžiamas nudistų laikraštis, kurio duomenimis, jų vis daugėja – 1935 metais bus daugiau nei milijonas, tarp jų yra įvairiausių profesijų atstovų, netgi pastorių! Jis pateikia palankias nuomones apie nudizmą, akcentuojamas pavyzdingas nudistų gyvenimas, moralumas ir santūrumas, teigiama, jog tai nėra žalinga „higienos ir auklėjimo tikslams“. Žurnalistas pabrėžia, kad nudizmas plečiasi ir Europoje – Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse, o jo propaguotojai tiki, kad ateityje šiltomis dienomis visi vaikščiosime nuogi. Straipsnį autorius baigia smagiu pamąstymu:
Krizio laikais, kada ir rūbo įsigijimas sudaro eiliniam piliečiui daug rūpesčių, gal tai ir neblogas dalykėlis!
O kaipgi lietuviai? Ogi visaip! Muziejininkai slepia šypsena ir pristato vienintelę (ir korektiškiausią!) iš daugybės Valstybės teatro artistų, saulės vonių mėgėjų, laisvalaikio fotografijų.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
