„Težino pasaulis, kad mes nepalūžom, tegirdi visi, kad Lietuva dainuoja!“ – skelbė blokadinis, 1990 m. dainų šventėms skirto laikraščio „Skambėk, daina“ numeris. Mažiau nei mėnuo skiria Lietuvos valstybės atkūrimo ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventes, o mėnuo istorijoje yra ir labai daug, ir labai mažai. Ypač šiandien, kai matome, kaip greitai galima sugriauti trapią užtikrintumo viltį. Tad šiandien – apie ekonominės blokados metu vykusią dainų šventę.
Minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Prasidėjusi Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, „ugdyta“ sovietmečiu, išdidžiai atgavusi savo prasmę atkūrus nepriklausomybę, dainų šventė šiandien yra tokia, kokią ją sukūrėme patys. Jau apžvelgėme 1970–1985 m. dainų šventėms skirto laikraščio „Skambėk, daina“ temas ir Kauną jame. Ankstesnius, 1955–1965 m. numerius skaityti rekomenduotume nebent pasiilgusiems sovietinės realybės, nes dabarties įvykių fone to neįmanoma skaityti net kaip fantastinio distopinio romano. Vien ko vertos tuo metu valdžios pageidautos „kolektyvinės kūrybos dainos“, publikuotos laikraštyje! Vieną – „Mūsų kolūkiai“ – sukūrė Kauno „Inkaras“, o kitą – „Darbo pirmūno daina“ – „Audimas“. Kaip garbės svečias šventėje dalyvavo Kauno rajono „Bolševiko“ kolūkio melžėja, primelžusi po 2178 litrus pieno iš kiekvienos karvės ir melžimo įgūdžiais aplenkusi net savo mamą – Lenino ordino kavalierę. Laikraštyje kalbinama „Inkaro“ darbininkė gyrėsi per pamainą pagaminanti po 1600–1800 auliukų batams! Vien šios citatos turėtų pakakti, kad susimaišytų laiko pojūtis: „Apie tai galvoju ir šiomis dienomis, kada užjūryje, Niujorke, Suvienytųjų Nacijų organizacijos saugumo Taryba svarstys klausimą dėl imperialistinių maitvanagių skraidymo į mūsų šalį. Mums, darbininkams, suprantami jų kėslai. Užjūrio ponai bijosi klestinčios ir stiprėjančios mūsų šalies.“ („Skambėk, daina“, 1960 m. Nr. 7)
Lietuvos tautinės dainų šventės ženklelis. Vilnius, 1990 m. E. Adomulytės nuotrauka. Kauno miesto muziejus
Ar ir jūs suabejojote, kad ano meto dainų šventės buvo skirtos muzikai? Ar ir jūs prisiminėte, kaip anuomet buvo „gera“?
Bet grįžkime į 1990-uosius – ekonominės blokados metus, kai 1990–1991 m. SSRS blokavo geležinkelių ir jūrų kelius, sienas, žaliavas. Ir vis dėlto nebuvo abejonių, kad dainų šventė turi įvykti.
„Prisipažinkime, kad ir prieš penkerius metus (tik prieš penkerius…), skirstydamiesi iš paskutinės dainų šventės, mes taip jau buvom įsitikinę, jog kita įvyks jau paskelbus Nepriklausomą Lietuvą? Na, ne, iš tikrųjų… Kad pakėlę galvas į Gedimino pilį ten regėsime plazdant trispalvę. Kad dainuosime tai, ką širdis liepia, o ne tai, kas leista ir aprobuota. O juk su tuo ir su daugeliu kitų dalykų, visai neseniai tik besivaidenusių ir nedrąsiai trokštamų, jau spėjome apsiprasti. Mus jau valdo naujos idėjos, kiti siekiai, kurie tūlam ir vėl atrodo nerealūs, neįmanomi.
Taip, Lietuva nepriklausoma, nors pasaulis tuo dar lyg ir abejoja. Ne mūsų reikalas, kad tos abejonės išnyks, išsisklaidys, kaip išsisklaido kas rytą rūkas virš Vilniaus kalvų. Iškęsime. Pripratę kęsti, laukti.“ („Skambėk, daina“, 1990, 1–2, blokadinis numeris, Romas Sadauskas)
1985 m. Dainų šventė buvo skirta dviem progoms – pergalei Antrajame pasauliniame kare (sovietmečiu vadintame „Didžiuoju Tėvynės karu“) ir Tarybų valdžios „atkūrimo“ Lietuvoje 45-mečiui. Nuo pat pirmųjų, 1955 m. leistų numerių, itin politizuotame laikraštyje „Skambėk, daina“ kaip „pirmieji“ dainų švenčių dalyviai minimi 1946 m. suorganizuotos Dainų šventės dalyviai. 1985 m. dar buvo sunku patikėti, kad situacija pasikeis.
Dainų švenčių dirigentas Petras Bingelis. Algirdas Rakauskas, 1990 m. Vidos Bingelienės asmeninis archyvas
O blokadiniame 1990 m. numeryje – popiežiaus Jono Pauliaus II prakalba 1989 m. Romoje apsilankiusiam Lietuvos konservatorijos (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademijos) kameriniam chorui ir susitikimo nuotrauka, „Žodis Lietuvos dainininkams“ iš pirmosios Lietuvos dainų šventės 1924 m. leidinio „Pirmoji Dainos diena“, pokalbis su pirmosios dainų šventės dalyve, Pakalniškių jaunimo choro dainininke Morta Aušraite-Vardauskiene:
„Dalyvavau dviejose dainų šventėse. Į pirmąją 1924 m. važiavom paprastais vagonais – tik lentos sudėtos, bet labai švariai išplauta.. Važiuodami dainavom. Pravažiuojant Kėdainius, mokytojas nupirko agurkų, cukraus – valgėm ir džiaugėmės. Nuvežė mus, apsinakvojom stoty, pirmos klasės vagonuose su žaliu pliušu aptrauktomis kėdėmis. <…> Šventės pradžioje vyriausybę atvežė baltais arkliais pro vartus ir į pirmąją eilę susodino. Orkestras užgrojo ir mes uždainavom.“ Jos duktė Danutė Vardauskaitė-Gavelienė prisimena tėvelį – iš Raudondvario kilusį, husarų pulke tarnavusį, ilgai Radviliškyje gyvenusį garvežio mašinistą, geležinkelio orkestro klarnetininką Kazimierą Vardauską: „Tėvelis vis dainuodavo „Plačiai, aukštai pakils balsai“ ir kitas patriotines dainas. Kai šventėm Vasario 16-ąją, aš ašarose skendau, prisiminiau tėvą. Aš juk taip augau – choras dainuoja, orkestras groja, o aš lopšy. Nuo jaunų dienų įsiminiau tas dainas.“ Prie šio teksto – choro ir šeimos nuotraukos bei pirmųjų trijų dainų švenčių ženkleliai.
Savo prisiminimais dalijosi ir vienas iš pirmosios Lietuvos dainų šventės dirigentų Kostas Gurevičius (1898–1990 m. rugsėjo 12 d.): „Tuo metu buvo taip pat, kaip dabar. Lietuva tik kūrėsi. Pačioj pradžioj buvo sunkiausia. Bet atėjūnų, karų ir vargų nuniokota Lietuva ir sunkiausiu metu dainos neužmiršo.“ Jis prisiminė šventės organizavimą – Juozo Žilevičiaus ir kitų muzikų iniciatyvą, organizuotus kursus, chorų aplinkraštį, kuriame chorų vadovai turėjo pateikti informaciją apie savo kolektyvus ir repertuarą. Taip paaiškėjo, kad daugelis dainuoja tas pačias Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Teodoro Brazio, Juozo Žilevičiaus, Juliaus Štarkos dainas ir kad šventėje galėtų bei norėtų dalyvauti daugiau nei šimtas chorų.
Dainų šventėms skirto periodinio leidinio „Skambėk, daina“ blokadinis numeris. 1990 m. Kauno miesto muziejus
„Šešiasdešimt šešeri metai praėjo nuo pirmosios Dainų šventės. Bet likimas vėl mus suartina, sugrąžina į tą dvasinę būseną, kuri lydėjo pirmųjų dainų švenčių dalyvius, dirigentus, organizatorius“ – sakė K. Gurevičių kalbinęs dirigentas Leonidas Abaris. Tarsi nebūtų buvę visų tų kantatų apie kolūkius, Leniną ir partiją, visų tų sovietinių dainų švenčių. „Mes norime, kad viskas, ką darysime, būtų atlikta natūraliau, paprasčiau, su lietuviams būdingu nuoširdumu ir santūrumu.“
1990 m. dainų šventė – tautinė dainų šventė, pirmoji atgimusios Lietuvos šventė. Po 50 okupacijos metų joje skambėjo tik lietuvių kompozitorių kūriniai. Ypač svarbūs – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir Stasio Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“.
Daugiau dainų švenčių istorijų – parodoje „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokių ir dainų“! Paroda veiks iki 2025 m. birželio 3 d. keturiose skirtingose Kauno erdvėse: Miko ir Kipro Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje (K. Petrausko ir Aukštaičių g. sankirtoje), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. ir Paparčių g. sankirtoje) bei Ąžuolyne virš Dainų slėnio. Taip pat – Kauno miesto muziejaus socialiniuose tinkluose.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
