Folkloro ansamblis „Sodyba“ – vienas iš XX a. 8–9 deš. vykusio tautinio atgimimo judėjimo dalyvių. Šio judėjimo tikslas buvo sugrąžinti lietuviškas šventes, papročius, dainas bei šokius į kasdienį gyvenimą. XX a. 9 deš. pradžioje vyko daugybė judėjimo veiklų: organizuojamos ekskursijos, vakaronės, tradicinės šventės. Ne visi renginiai buvo viešai matomi, nes buvo saugomasi KGB. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad anuomet lietuviškai linksmintis bei puoselėti savo tradicijas reikėjo slaptai. Nepaisant to, judėjimas intensyvėjo, jungėsi vis daugiau žmonių. Judėjimo įtaka 9 dešimtmetyje buvo tokia stipri, kad miestuose ėmė kurtis folkloro ansambliai, anuomet vadinti etnografiniais arba folkloriniais ansambliais.
Kauno folkloro ansamblis „Sodyba“ švenčia Saulės šventę (Jonines). Ignalinos r., 1991 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai.
Kauno folkloro ansamblis „Sodyba“ įsikūrė 1983 m., kai folkloro puoselėtojai pradėjo rinktis Laisvės alėjoje buvusios gėlininkų draugijos parduotuvės „Sodyba“ patalpose. Ansamblio gyvavimo pradžioje dauguma narių priklausė šiai draugijai, todėl ansamblis ir gavo „Sodybos“ pavadinimą. Nuo pat įkūrimo iki 1990 m. ansambliui vadovavo Laimutė Kymantaitė. Savo prisiminimais ir ansamblio veiklą menančiais eksponatais su muziejininkais pasidalino ilgametė ansamblio narė bei vadovė Jonė Špakauskienė. Kaip pasakoja Jonė, į ansamblį patekti nebuvo paprasta: tekdavo išlaikyti beveik stojamąjį egzaminą – padainuoti, pašokti polką.
Folkloro ansamblio „Sodyba“ dalyviai pasitinka jaunavedžius prie Kauno Rotušės. 1989 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai.
XX a. 9–10 dešimtmečiais ansamblis tęsė įprastas kraštotyrininkų veiklas: ekspedicijose rinko etnografinę medžiagą, organizavo vakarones ir kalendorines šventes miestui bei įvairioms bendruomenėms, rengė kitus tradicinius ir teminius renginius – tiek skirtus kalendorinėms progoms (Užgavėnėms, Velykoms, Rasoms, Adventui), tiek ir kitoms, aktualioms tuometinio gyvenimo šventėms (pvz. mokyklų šimtadieniams ar mergvakariams). Ansambliečiai taip pat lankydavo lietuvių bendruomenes Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, vyko į talkas tvarkyti atmintinų vietų (piliakalnių, pilkapių ir kt.). Vienas iš įsimintiniausių ansamblio renginių susijęs su 1991 m. birželio pabaigoje vykusia Medininkų pilies tvarkymo talka. Ji baigėsi liaudies dainomis, kurias ansambliečiai dainavo kartu su vietiniais gyventojais. Grįžę namo, ansambliečiai po kelių dienų sužinojo, kad žmonių, su kuriais neseniai kartu dainavo, jau nebėra – jie tapo 1991 m. liepos 31 d. įvykusios Medininkų tragedijos aukomis.
Šimtadienio šventės momentas su folkloro ansambliu „Sodyba“ Sargėnų vidurinėje mokykloje. Kauno r., 1991 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai.
Maždaug nuo 1998 iki 2020 m. ansambliui vadovavo Jonė Špakauskienė. Šiuo laikotarpiu ansamblis buvo labai aktyvus ir gerai žinomas Kaune – dalyvaudavo visuose folkloro renginiuose, tradiciniame folkloro ansamblių advento giesmių koncerte „Už girių girių“, kitų folkloro ansamblių renginiuose bei romansų vakaruose. Ypač nuotaikingi „Sodybos“ pasirodymai vykdavo Kauno mieste organizuojamų Trijų karalių ir Užgavėnių šventėse. Kolektyvas, sudarytas iš folklorą išmanančių ir humoro jausmą turinčių žmonių, buvo vertinamas, todėl kasmet vesdavo ne vieną Užgavėnių renginį Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Vis dėlto pasitaikydavo ir nesusipratimų: kaip pasakoja J. Špakauskienė, kartą vietiniai gyventojai nesuprato persirengėlių, tad „lašininį“ teko gelbėti nuo muštynių. Vadovės ir ansamblio dalyvių humoro jausmą atspindi ir ansamblio „baudžiamasis kodeksas“, kuriame surašytos repeticijų taisyklės.
Folkloro ansamblis „Sodyba“ Kauno miesto šventės metu, 1998 m. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai.
Ansamblio veikla toli gražu neapsiribojo renginiais, festivaliais ar išvykomis. Be visuomenėje matomos veiklos, ansamblis gyvavo kaip bendruomenė – jame nuolat virė vidinis gyvenimas, o dalyviai palaikė glaudų ryšį tarpusavyje. Nepamirštama buvo nei viena ansambliečių asmeninė šventė: drauge švęsti gimtadieniai, vardadieniai ir kitos progos. Ypač žavus ansamblio vidinio gyvenimo akcentas – naujų narių krikštynos, kurių metu atliekamos įvairios humoristinės „krikštynų apeigos“. „Pakrikštyti“ nariai ansamblyje turėjo savo „krikštatėvius“, kurie rūpindavosi jų gimtadienių, vardadienių ir kitų progų paminėjimais. Akivaizdu, kad šis kolektyvas dalyviams buvo daugiau nei laisvalaikio praleidimas – tai buvo gyvenimo būdas: surengta daugybė vakaronių, koncertų, švenčių ir karnavalų. Vadovė Jonė Špakauskienė rašė: „Įvairaus amžiaus ansamblio nariai per savo koncertus dovanoja klausytojams sielos atgaivos, nes koncertuose ir vakaronėse dvelkteli švelniai palytėta mūsų tautos kultūros istorija.“
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė dr. Laura Lukenskienė
