Lietuvos Dainų šventė mini šimtmetį, o jai skirtas laikraštis „Skambėk, daina“ – 70-metį. Nuo 1955 m. leistame leidinyje buvo publikuojamos pompastiškos valdžios atstovų kalbos, tekstai ir pokalbiai su kūrėjais bei saviveiklininkais, pateikiamos programos, skelbiami geriausiai pasirodę kolektyvai, humoras ir tuo metu pageidautas naujasis „folkloras“ – kolektyvinės kūrybos dainos. Iš viso buvo išleisti 47 numeriai.
1990 m. blokadiniame „Skambėk, daina“ numeryje buvo aiškiai pasakyta tai, kuo tikime ir šiandien: dainavome, dainuojame ir dainuosime! „Prisipažinkime, kad ir prieš penkerius metus (tik prieš penkerius…), skirstydamiesi iš paskutinės Dainų šventės, mes taip jau buvom įsitikinę, jog kita įvyks jau paskelbus Nepriklausomą Lietuvą? Na, ne, iš tikrųjų… Kad pakėlę galvas į Gedimino pilį ten regėsime plazdant trispalvę. Kad dainuosime tai, ką širdis liepia, o ne tai, kas leista ir aprobuota.“ („Skambėk, daina“, 1990, 1–2, blokadinis numeris, Romas Sadauskas)
Laikraštyje buvo stengiamasi aprėpti visos Lietuvos atlikėjus, tačiau mums įdomiausias Kaunas. Šiame tekste apžvelgsime, kaip prieš 50, 45 ir 40 metų Kaunas buvo atspindėtas „Skambėk, daina“ laikraščiuose, skirtuose 1975, 1980 ir 1985 m. respublikinėms dainų šventėms.
Pirmiausiai žvilgterėkime į rubrikas „Sveikiname laureatus“, kur kaip geriausi minimi įvairūs Kauno įmonių, mokslo įstaigų saviveiklos kolektyvai, įvertinti įvairiausiose kategorijose. Įdomu ir žavu tai, kad dauguma šių kolektyvų ir šiandien yra laikomi geriausiais savo žanruose. Nors jų pavadinimai sutrumpėjo, nebeliko pompastiškų įmonių pavadinimų, tačiau esu tikra, kad juos pažinsite.
Kauno technologijos universitetas, tuomet – Kauno politechnikos institutas (vėliau – Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas), jau tada garsėjo dainų ir šokių ansambliu „Nemunas“, choru „Jaunystė“. Dainų šventėse dalyvavo instituto vyrų choras, pučiamųjų instrumentų orkestras „Politechnika“, pramoginių šokių kolektyvas „Viesulas“ ir Aukštųjų mokyklų absolventų prie Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto choras. Linksminosi ne tik būsimieji inžinieriai – šoko ir dainavo Lietuvos veterinarijos akademijos ansamblis, Lietuvos žemės ūkio akademijos ansamblis ir Kauno maisto pramonės technikumo tautinių šokių ansamblis. Ne kartą kaip geriausiai šokantys ir dainuojantys buvo paminėti Kauno medikai: medicinos instituto ir P. Mažylio medicinos mokyklos studentai, Kauno respublikinės klinikinės ligoninės choras „Kanklės“, Kauno III klinikinės ligoninės moterų choras, o rajone – Žiegždrių psichoneurologinės ligoninės moterų choras. Be abejonės, puikiai dainavo Kauno J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos ir Kauno I muzikos mokyklos vaikų chorai. Taip pat Kauno profsąjungų kultūros rūmų berniukų choras „Varpelis“ bei mišrus choras „Gintaras“. Vaikų kolektyvų kategorijose minimi Kauno J. Gagarino pionierių ir moksleivių rūmų pramoginių šokių ansamblis, pionierių choras bei įvairių Kauno mokyklų kolektyvai: šokių ansambliai (24-a ir 28-a vidurinės mokyklos), choras (32-a vidurinė mokykla), skudučių ansamblis (2-a vidurinė mokykla), pramoginių šokių ansambliai (27-a ir 29-a vidurinės mokyklos). Ne kartą paminėtas Kauno miesto Žemės ūkio statybos projektavimo instituto šokių ansamblis „Rasa“, Kauno profsąjungų kultūros rūmų pramoginių šokių kolektyvas „Sūkurys“ ir Kauno kultūros darbuotojų choras „Leliumai“.
Dainų šventėse dalyvavo bei giriami buvo ir įvairių Kauno įmonių kolektyvai. Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamykla garsėjo dainų ir šokių ansambliais „Gija“, „Pluoštas“ ir pučiamųjų instrumentų orkestru. Radijo gamykla turėjo liaudies šokių ansamblį „Žilvitis“, kaimo kapelą ir chorą „Banga“. Kauno Darbo Raudonosios Vėliavos ordino O. Ziberto šilko
kombinatas – chorą ir ansamblį. „Kauno audiniai“ – merginų tautinių šokių ansamblį. „Pramprojektas“ – vyrų chorą „Perkūnas“. Vertinamas buvo Lietuvos aklųjų draugijos Kauno tarprajoninių kultūros namų ansamblis ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“. Net Kauno taksi parkas turėjo ne kartą puikiai įvertintą kaimo kapelą ir pučiamųjų orkestrą!
Kauno rajonas neatsiliko kokybe. Tarp chorų paminėti Babtų kultūros rūmų, Kauno rajono Raudondvario kultūros namų ir Kauno rajono melioracijos valdybos chorai, ansamblių tarpe – Kauno rajono Kvedaro miškų technikumo ir Kauno rajono Ežerėlio kultūros namų ansambliai, o tarp pučiamųjų orkestrų – Altoniškių kultūros namų pučiamųjų orkestras.
Būti paminėtiems, be abejo, labai malonu, tačiau sovietmečiu laikraštis „Skambėk, daina“ buvo itin politizuotas, kupinas sovietinės ideologijos ir lozungų. Pavyzdžiui, 1970 m. pirmasis laikraščio numeris (tais metais išleisti 7 numeriai) pradėtas Leokadijos Diržinskaitės (vėliau Piliuščenko) vedamuoju straipsniu „Jubiliejinė kūrybingos liaudies dovana“. Ji, tais metais netgi Dainų šventės organizacinio komiteto pirmininkė, omenyje turėjo ne kokį nors muzikinį ar Lietuvos įvykį, o Lenino 100-mečio jubiliejų, kuriam ir buvo skirta tų metų respublikinė Dainų šventė. Tų metų numeriuose buvo pateikti interviu su Kauno audinių fabriko choristėmis Antanina Ročkiene, Elena Rakūniene ir choro vadovu Alfonsu Kazlausku; pokalbiai su dainų švenčių dalyviais – Kauno šiluminių tinklų statybos vyriausiuoju inžinieriumi Rimvydu Burba ir Kauno rajono „Pergalės“ kolūkio darbuotojais. Dirigentas Lionginas Abarius neabejojo, kad „Kauno miestas, turintis senas chorinio meno tradicijas, į šventę atveš daug aukšto meninio lygio chorų“, o pilnutėlis Kauno dainų slėnis, kaip ir galima tikėtis, buvo užfiksuotas lyjant lietui.
Su 1975 m. Dainų švente sveikino LTSR kultūros ministras Lionginas Šepetys (tais metais išleisti 7 numeriai ). Tų metų „Skambėk, daina“ laikraščiuose buvo publikuota stambi Kauno Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamyklos saviveiklininkų nuotrauka Vilniaus senamiestyje, pokalbiai su Kauno radijo gamyklos pavyzdinio liaudies šokių kolektyvo „Žilvitis“ choreografe Irena Žižyte, Kauno Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamyklos liaudies dainų ir šokių ansamblio chormeistere Danguole Galinauskiene, Kauno miesto pučiamųjų orkestro muzikantais Vidmantu Benesevičiumi, Vytu Vyšniausku, Jokūbu Dzevinsku bei Kauno „Žemprojekto“ pavyzdinio šokių kolektyvo „Rasa“ vadovo Gintauto Gudausko pasisakymai. Laikraštyje ideologijos buvo įlieta sočiai, o Kauną atstovavo ir II pasaulinio karo įspūdžiais dalijosi Kauno Kipro Petrausko memorialinio muziejaus direktorius Brolius Sirutis bei Kauno J. Greifenbergerio santechnikos dirbinių gamyklos cinkuotojas Stepas Liutikas. B. Sirutis („Mano kelrodė žvaigždė“) negalėjo pamiršti kareiviškų dainų prie laužo ir koncertų Maskvoje bei Urale, Magnitogorske. Jis pasakojo gyvenęs Malmyžo rajono kolūkyje „Gyvulių augintojas“, o vėliau kartu su broliu išėjęs į lietuvišką 16-ą diviziją, buvęs sužeistas ir patekęs į atsargos batalioną. Jo teigimu, tik 1942 m. pabaigoje Lietuvoje pradėjo kurtis lietuviški liaudies meno ansambliai. „Prisimenu, LKP CK sekretorius Kazys Preikšas ne vienam jaunuoliui, besiveržiančiam į frontą, kantriai aiškino, įrodinėjo, kad dainuoti ansamblyje ne mažiau svarbu ir reikalinga, negu kovoti fronte, kad daina – ginklas, ji žadina tėvynės meilę, teikia jėgų kovai prieš nuožmų priešą, įkvepia ryžtą.“

Kauno Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamyklos saviveiklininkai Vilniaus senamiestyje ir Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko Algirdo Vileikio tekstas. Laikraštis „Skambėk, daina“, 1975 m. Nr. 2, liepos 12 d.
S. Liutikas („Su daina smagiau gyveni“) kuklesnis: apie kareivio palaidinę užsimena vos vienu sakiniu. Tačiau po karo, vos pamatęs skelbimą įmonėje, jis atėjo į vyrų choro repeticiją. Vyras dainuoja jau dvidešimt metų ir dalyvavo penkiose dainų šventėse, o jų choro vadovas – Vaclovas Šilkaitis. Vis dėlto politikos buvo per mažai, tad reikėjo pridurti, kad „karo nuniokotoje šalyje“ jiems „duoną ir šilumą atstodavo nuoširdūs plojimai“.
1980 m. Dainų šventę sveikino LTSR kultūros ministras Jonas Bielinis. Tais metais buvo išleisti 6 numeriai, o Dainų šventė buvo skirta „Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 40-mečiui“. Tad politikos ir „pasakų“ apie tai, kaip partija „auklėjo“ Lietuvą, netrūko, tačiau apie
Kauną buvo rašome ne tiek ir daug – juk dėmesį parodyti reikėjo visiems. Vis dėlto paminėtinas Alfonso Grikiečio tekstas apie Kauno rajono Vaišvydavos kultūros namų pagyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyvą „Atšoksime 80-ąjį koncertą“ ir Kauno profsąjungų kultūros rūmų kovų ir darbo veteranų klubo nario Vytauto Jankevičiaus straipsnis „Šoka darbo veteranai“.
1985 m. Dainų šventė buvo skirta dviem progoms – pergalei Antrajame pasauliniame kare (sovietmečiu vadintame „Didžiuoju Tėvynės karu“) ir Tarybų valdžios „atkūrimo“ Lietuvoje 45-mečiui. Malonu pastebėti, kad Kaunas minimas Jadvygos Giedraitytės tekste „Ir puikiausi, ir skambiausi“, kuriame rašoma apie konkurso laureatą, Panevėžio „Ekrano“ gamyklos ansamblį „Ekranas“ ir Kauno žemės ūkio statybos projektavimo instituto šokių kolektyvą „Rasa“. Kauno vaizdą papildo Alfonso Žinevičiaus pokalbis su Kauno miesto geležinkelininkų choru „Daina kalnus verčia“. 1985 m. dar buvo sunku patikėti, kad situacija pasikeis, nes paskutiniame, penktame metų numeryje kaip „pirmieji“ dainų švenčių dalyviai minimi 1946 m. suorganizuotos Dainų šventės dalyviai.
Tačiau apie tai – kitą kartą.
Daugiau dainų švenčių istorijų – parodoje „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokių ir dainų“! Paroda veiks iki 2025 m. birželio 3 d. keturiose skirtingose Kauno erdvėse: Miko ir Kipro Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje (K. Petrausko ir Aukštaičių g. sankirtoje), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. ir Paparčių g. sankirtoje) bei Ąžuolyne virš Dainų slėnio. Taip pat – Kauno miesto muziejaus socialiniuose tinkluose.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė