Inter armae silent musae („Tarp ginklų mūzos tyli“)? Akivaizdu, kad taip nėra, nes nuo karo Ukrainoje pradžios kuriama, ir visur – scenose, bunkeriuose, bombų slėptuvėse – atliekama muzika. Viso pasaulio menininkai išreiškia savo politinę, o tiksliau, gėrio arba blogio poziciją. Kaip ir poziciją apie muziką, kuri gali būti griežta, esą kurį laiką puikiai išgyvensime be čaikovskių ir skriabinų, ir švelnesnė – nereikia boikotuoti mirusių kompozitorių.
„Nemaišykim meno su politika“ yra vienas iš šiandienos diskusijų leitmotyvų, tačiau šiame kontekste pasvarstykime, kokią pasirinkimo laisvę turėjo menininkai jau okupuotoje Lietuvoje, jeigu priverstinai parašytą poeziją, muziką ir straipsnius prilygino išprievartavimui?
1948 m. balandžio 16 d. mirė kompozitorius ir pedagogas Juozas Gruodis. Tą dieną „Tiesoje“ buvo publikuotas jo straipsnis „Menas turi eiti iš liaudies liaudžiai“. Savo mokiniui Juliui Juzeliūnui jis sakė: „Aš buvau priverstas parašyti straipsnį, smerkiantį savo kūrybos kryptį kaip „formalistinę“. Nenorėdamas užtraukti savo mokiniams negatyvių pasekmių, parašiau tą straipsnį. Bet netikėk juo, tai – išprievartavimo rezultatas.“1 To priežastis – 1948 m. vasario 21 d. konservatorijos pedagogų ir studentų susirinkimas, skirtas VKP(b) nutarimui dėl V. Muradelio operos „Tautų draugystė“. Susirinkime J. Gruodis dėl ligos nedalyvavo, tačiau kolegų buvo „drąsiai“ kritikuojamas. Spaudoje susirinkimą komentavusi Maskvos nuleista muzikologė Zinaida Kumpienė teigė: „Tarybinių kompozitorių draugiška pareiga padėti talentingam kompozitoriui suprasti savo klaidas ir jas atitaisyti. Ir nėra abejonės, kad prof. J. Gruodis galės būti dėkingas už rimtą draugų kritiką ir padarys iš jos reikiamas išvadas.“2
J. Gruodis, „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“, Tiesa, 1948-04-16
Lietuvos muzikai 1948-ieji kainavo daug. Mįslingomis aplinkybėmis mirė kompozitorius, dirigentas ir fleitininkas virtuozas Juozas Pakalnis. Nepriklausomos Lietuvos karininkas ir Valstybės teatro solistas Antanas Kučingis buvo suimtas ir su visa šeima ištremtas. Kompozitoriui ir dirigentui Juozui Tallat-Kelpšai teko „laimė“ rašyti kantatą apie Staliną, kurią diriguodamas ir mirė…. ir tai tik keletas pavyzdžių.
O Z. Kumpienė kėlė klausimą po klausimo: „Mūsų pedagogai vokalistai vengia tarybinių dainų. Akademinis žanras netinka. Kodėl Šuberto dainos tinka, o Novikovo ne? Tiesa, mūsų masinių tarybinių dainų tarpe yra dalis neaukštos kokybės, bet pedagogas gali susivokti, kurios netinkamos, be to, jam galima patarti. <…> Pasaulis pasidalino į dvi stovyklas, ir viduryje pasilikti negalima. Mes negalime likti apolitiniais, kada ir mūsų meno fronte taip pat eina kova.“3
Programa. B. Aleksandrovas, „Manoji Giuzel“, Kauno valstybinis muzikinis teatras, 1947 m.
„To maža“ – taip apie sovietinio turinio kūrinius buvo sakoma Lietuvos kompozitorių susirinkimuose, tad teatrų ir koncertines scenas užpildė kitoks „didysis“ menas. Buvusiame Valstybės, o tada – Lietuvos TSR valstybiniame operos ir baleto teatre buvo pastatyti I. Dzeržinskio „Tykusis Donas“ (1940) ir V. Muradelio „Didžioji draugystė“ (1947), o su „didžiuliu entuziazmu“ darbą pradėti turėjęs Kauno muzikinės komedijos teatras 1941 m. gegužės 1 dieną pastatė B. Aleksandrovo operetę „Vestuvės Malinovkoje“. Kauno teatras ir toliau jautė atidžią „didžiojo brolio“ meilę ir kasmet buvo parengiamos viena dvi sovietų rusų kompozitorių premjeros. Kodėl? Nes „Laisvųjų respublikų sąjunga amžiams / Tvirčiausiai Didžiosios Rusios suburta..“ – taip A. Venclova išvertė S. Michalkovo ir G. El-Registano žodžius M. Aleksandrovo (beje, „Vestuvių Malinovkoje“ kompozitoriaus B. Aleksandrovo tėvo) sukurtam Sovietų Sąjungos himnui. Teatro kostiuminė, scenografijų ir rekvizito saugyklos pakeitė veidą, kaip pasikeitė ir statomų veikalų siužetai. Nuo 1945 m. šalia visiems mums žinomų F. Leharo, I. Kalmano, J. Štrauso, R. Drigo, R. Planquetto, J. Offenbacho, G. Verdžio, G. Rosinio, G. Bizet, G. Pučinio skambėjo „seniau mirusių“ P. Čaikovskio, M. Musorgskio, A. Rubinšteino operos, operetės ir baletai, buvo pastatyta keletas „broliškų Rytų“ kūrinių. Po S. Šimkaus operos „Pagirėnai“ (1942) ir J. Pakalnio baleto „Sužadėtinė“ (1943) kitų lietuviškų ir politiškai „teisingų“ veikalų Kaunui teko palaukti iki 1955 m., kai buvo pastatyta A. Belazaro muzikinė komedija „Auksinės marios“, kurioje veikė paprasti, linksmi ir darbštūs kolūkiečiai. Kitą, visai nemenką repertuaro dalį užėmė mums mažai žinomų B. Aleksandrovo, I. Dunajevskio, D. Kabalevskio, N. Mincho, V. Vitlino, L. Kruco (trys pastarieji kartu parašė operetę „Išsiliejo jūra plačiai“, 1947), N. Bogoslavskio, N. Strelnikovo, I. Iljino, J. Miliutino, K. Listovo, O. Felcmano, J. Kovnerio, V. Basnerio, E. Ptičkino ir jau anksčiau minėto A. Novikovo, Kauno scenoje pristatyto kūriniu apie įsivaizduojamą Antrojo pasaulinio karo dalyvį, linksmuolį, drąsuolį, tiesiog dorą ir pavyzdinį rusų karį Vasilijų Tiorkiną (1975), operetės ir muzikinės komedijos.
Scena iš D. Kabalevskio operetės „Pavasaris dainuoja“, Kauno valstybinis muzikinis teatras, 1958 m.
Geras rusų karys buvo dažnas to meto teatro herojus – B. Aleksandrovo „Vestuvėse Malinovkoje“ sovietines vertybes teigiami raudonarmiečiai nešė (koks sutapimas!) Ukrainai, o „Manojoj Giuzel“ (1947) – Rytams, dori jūreiviai – K. Listovo „Sevastopolio valse“ (vėl sutapimas?) (1962) ir V. Basnerio „Šiaurės žvaigždėje“ (1969). Kiti populiarūs herojai – paprasti vyrai ir moterys, kolūkiečiai, darbininkai, vairuotojai, architektai ir statybininkai. Pastarieji D. Kabalevskio operetėje „Pavasaris dainuoja“ (1958) apdainavo Sibiro statybas. Buvo performuojamas ne tik teigiamo herojaus vyro, bet ir moters įvaizdis, „sugedusių“ Vakarų violetas, silvas ir maricas pakeičiant kolūkietėmis ir statybininkėmis. Tačiau kaip iš tiesų moteris matė to meto kūrėjai akivaizdu pažiūrėjus operetes „Baudžiauninkė“ (N. Strelnikovas, „Cholopka“, Kaune pastatyta 1949 m.) ir „Bobų maištas“ (E. Pitčkinas, 1977). Ironiška, nes „Bobų maište“ pasakojama, kaip būtent dėl sovietinių idėjų 1920 m. Dono kazokų moterys suprato turinčios lygias teises ir atsisakė rūpintis namais – šitaip „pamokė“ savo nuolatos geriančius vyrus.
Scena iš K. Listovo operetės „Sevastopolio valsas“, Kauno valstybinis muzikinis teatras, 1962 m.
Ar gali būti didesnė veidmainystė, nei barbariškus veiksmus pridengti muzika ir teatru? Ar tikrai menas ir politika nemaišomi? Ar dera boikotuoti mirusių autorių kūrybą? Ieškant atsakymų į tai verta pasidomėti „seniai mirusio“ R. Wagnerio pažiūromis, nacių santykiu su jo muzika, ir kaip Izraelio menininkai iki šiol vertina šio kompozitoriaus muziką.
Scena iš A. Novikovo operetės „Vasilijus Tiorkinas“, Kauno valstybinis muzikinis teatras, 1975 m.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
1 Juozas Gruodis epochų sankirtose. Straipsniai. Atsiminimai. Dokumentai. Sud. A. Ambrazas. Vilnius, 2009, p. 409.
2 Kumpienė, Z. „Realistinė kryptis – tikrasis muzikinės kūrybos kelias“. Tiesa, 1948 m. kovo 17 d.
3 Muzika 1940–1960. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1992. Muzikologės Z. Kumpienės kalba Lietuvos TSR tarybinių kompozitorių sąjungos susirinkime, skirtame 1948 m. vasario 10 d. VKP(b) CK nutarimui dėl V. Muradelio operos „Didžioji draugystė“ aptarti, Vilnius, 1948 m. kovo 1 d. Teatrui skirtas leidinys – Teatras 1940–1960. Dokumentai ir medžiaga, Vilnius, 1986 m.
