1940 m. prasidėjo dramatiškas Lietuvos istorijos laikotarpis. Pasikeitusi politinė situacija labai paveikė Kauno teatrų repertuarą, finansinę situaciją ir teatralų likimus. Tų pačių metų lapkričio 27 d. sovietų valdžios nacionalizuoto buvusio kino teatro „Metropolitain“ patalpose (dabar čia įsikūręs Kauno valstybinis dramos teatras) oficialiai įkuriamas Kauno operetės teatras, kuriam vadovauti paskiriamas dainininkas Viktoras Bručkus. Prasidėjus karui ir vokiečių okupacijai, teatro trupė įtraukiama į Kauno didžiojo teatro (buvęs Valstybės teatras) sudėtį. Taip pat reiktų paminėti, jog šio teatro pavadinimas keitėsi net 5 kartus ir tik nuo 1959 m. pradėtas vadinti Kauno valstybiniu muzikiniu teatru.
Operetės teatro atsiradimą, matyt, labiausiai lėmė kelių teatro entuziastų noras atlikti žaismingo siužeto sceninius muzikinius veikalus – operetes, kurios buvo itin populiarios Europoje. Lietuvoje šis žanras liko nuošalyje.
Naujasis teatras pirmąjį savo spektaklį parodė 1941 m. gegužės 1 d. (premjera dirbtinai paankstinta, kad sutaptų su darbo žmonių švente). Žinoma, neatsitiktinai buvo parinkta sovietų kompozitoriaus, vieno iš Sovietų armijos dainų ir šokių ansamblio vadovų, majoro generolo B. Aleksandrovo operetė „Vestuvės Malinovkoje“. Mes galime tik įsivaizduoti, su kokiu „didžiuliu entuziazmu“ teatro kolektyvas ėmėsi statyti spektaklį apie 1918 m. Ukrainos pilietinio karo įvykius, kai tarybinę santvarką atneša raudonarmiečiai, ir su kokia „meile“ solistai pirmąkart gyvenime atliko raudonarmiečių, baltagvardiečių, buožių ir banditų vaidmenis.
Laikraštis „Tarybų Lietuva“ pompastiškai pranešė:
Nors pirmąją premjerą teatrui buvo pasiūlyta pastatyti gegužės 15 d., bet teatro kolektyvas, norėdamas atžymėti Gegužės Pirmąją, premjerą parodė ir teatrą atidarė gegužės 1 d. Teatro artistai ir techninis personalas prieš premjerą dirbo dienomis ir naktimis.
(„Tarybų Lietuva“, 1941-05-11, p. 2)
Žinoma, pirmajame spektaklyje apsilankė daug partijos ir vyriausybės narių.
Masinė scena iš B. Aleksandrovo operetės „Vestuvės Malinovkoje“. Kauno muzikinės komedijos teatras, 1941 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Spaudoje pasirodė keletas recenzijų. Žurnalistas slapyvardžiu N. Š. rašė, jog operetėje „reikia išskirti G. Matulaitytę, vaidinusią jauną ukrainietę Jarinką, kuri gerai suprato ir atliko savo rolę ir turi gana stiprų ir malonų balsą. Labai vykusiai suvaidino Jašką S. Dautartas, sugebėjęs, neperžengdamas ribų, duoti juokingą kareivio paveikslą. Tikro raudonarmiečio vado nematyti P. Visockio vaidyboje, nors jis neblogas vokaliniu atžvilgiu. M. Lipčienė, vaidinusi Jarinkos motiną, turi stiprų balsą, bet ne visai tinkamai atvaizdavo našlaujančią kaimietę.
Jarinka – G. Matulaitytė ir Nazaras – P. Visockis B. Aleksandrovo operetėje „Vestuvės Malinovkoje“. Kauno muzikinės komedijos teatras, 1941 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Jarinka – J. Steckaitė ir Gricijanas, banditų gaujos vadas – K. Mikalauskas B. Aleksandrovo operetėje „Vestuvės Malinovkoje“. Kauno muzikinės komedijos teatras, 1945 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Visai savo vietoje J. Katelė, vaidinęs dėdę Ničiporą. Jo žmonos Gapusios rolę gerai atliko A. Janušaitienė, Jos „šokių duetas“ su Dautartu iššaukė didžiausius publikos aplodismentus. Gricijaną, banditų vadą, neblogai suvaidino K. Mikalauskas. P. Dargis, vaidinęs Gricijano adjutantą Popondopulą, sugebėjo labai gerai atvaizduoti mokantį kalbėti, ypač savo naudai, banditą, kuris, naudodamasis savo prasilavinimu, drįsta ginčytis net su vadu. Bet jis didelis bailys ir visos šios ypatybės sukelia pagrįstą žiūrovų juoką. Patenkinamai atliko savo roles J. Duršliokas (buožė) ir K. Matula (Petria).“ („Komjaunimo tiesa“, 1941-05-04, Nr. 130, p. 4)
Ničiporas – B. Vaitkus (kairėje) ir Jaška – K. Mikalauskas B. Aleksandrovo operetėje „Vestuvės Malinovkoje“. Kauno muzikinės komedijos teatras, 1945 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Kitas recenzentas daug objektyviau įvertino esamą situaciją, nepagailėdamas kritikos netinkamam patalpų planui ir operetės pastatymui.
„Taigi Kauno muzikinės komedijos teatrui aplinkybės neprielankios. Nuo to nukenčia viskas, visų pirmiausia bendras įspūdis ir publikos nuomonė apie teatrą. Jei už scenos nėra kur pasidėti aktoriam, jei scenoje negalima bent kiek laisviau dekoracijų pasukinėti, jei trūksta geresnio apšvietimo, aišku, kad visa tai prisideda prie pateisinimo netobulumų, kurie žiūrovui matomi ir jaučiami spektaklio metu“, – rašo Pr. D. Toliau autorius lozunguoja: „Bet tarybiniai žmonės yra kitoki, negu buvusios buržuazinės Lietuvos. Sunkumai jų ne tik nebaido, priešingai, jie veržiasi juos nugalėti ir nugali. <…> Operetės pastatymas, be abejo, silpnokas, tebejaučiamas mėgėjiškumas. Dar nėra tikro teatro skonio.“ Orkestras nedidukas ir nestiprus, choras neblogas, iš aktorių stipriausi – Dautartas, Daugirdas ir Katelė. („Tarybų Lietuva“, 1941-5-18, Nr. 115, p. 5)
Po B. Aleksandrovo operetės „Vestuvės Malinovkoje“ premjeros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 1960 m. lapkričio 6 d. Iš kairės pirmoje eilėje: V. Drobelis, S. Pupkis, A. Domeika, V. Grigas; antroje eilėje: J. Indra, S. Graužinis, režisierė A. Ragauskaitė, J. Ragaišytė, R. Andrejevas; trečioje eilėje: H. Kontrimavičius, K. Mikalauskas, L. Stanevičius, G. Gontytė, V. Rimkevičius, E. Mackevičiūtė, G. Šmitas, S. Rubinovas; ketvirtoje eilėje: pirma – N. Krotkutė, trečia – Z. Masiulevičiūtė. Kauno miesto muziejaus fondai
Abu recenzentai vienareikšmiškai sutaria, jog pirmajai premjerai pasirinktas labai vykęs gilios idėjinės prasmės veikalas. Tai pirmoji klausytojų pažintis su tarybine operete.
Po karo šis ideologiškai teisingas veikalas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo atnaujintas 1945 m. kovo 24 d. Kita premjera įvyko 1953 m. balandžio 12 d. O didžiausio pasisekimo ir įvertinimo sulaukė 1960 m. lapkričio 6 d., kai operetę režisavo Aldona Ragauskaitė.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Deimantė Kondrotaitė
