Kauno didysis teatras. Paskutinis spektaklis

Vokiečių okupacijos laikotarpiu Valstybės teatras buvo pervadintas Kauno didžiuoju teatru ir po savo stogu priglaudė operą, baletą, dramą ir tik prieš metus įsikūrusį Kauno operetės (muzikinės komedijos) teatrą. Nepaisant karo negandų (finansinio nepritekliaus, emigracijos, represijų), šis laikotarpis teatrui buvo produktyvus. 1941–1944 m. Kauno didžiajame teatre rampos šviesą išvydo 13 dramos spektaklių, 7 operos, 7 baletai ir 4 operetės.

Danutė – Antanina Dambrauskaitė S. Šimkaus operoje „Pagirėnai / Kaimas prie dvaro“. Kauno didysis teatras, 1942 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Amžininkai prisimena, jog operetę Kauno publika ir ypač vokiečių kareiviai itin mėgo. Teatre buvo rengiami specialūs uždari koncertai, spektakliai skirti vermachtui, kurių metu kariai populiariausias arijas ir chorus netgi dainuodavo drauge su atlikėjais. Keletas tokių unikalių, tik vokiečių kalba atspausdintų programų, saugoma gausiuose Kauno miesto muziejaus fonduose.  Būtina paminėti, jog įprastai spektaklių programos buvo spausdinamos vokiečių–lietuvių kalbomis, kiekvieną viršelį vis dar puošė stilizuotas Vytis, o spektakliai buvo atliekami lietuvių kalba.

S. Santvaro dramos „Žvejai“ programa. Kauno Didysis teatras, 1942 m. Kauno miesto muziejaus fondai

S. Santvaro dramos „Žvejai“ programa. Kauno Didysis teatras, 1942 m. Kauno miesto muziejaus fondai

1944 m. liepos 4 d. (sovietų kariuomenė peržengė šiaurės rytų Lietuvos sieną) vakare paskutinį kartą pakilo Kauno Didžiojo teatro uždanga. Scenoje skambėjo F. Leharo operetė „Linksmoji našlė“. Šiame spektaklyje dalyvavusi solistė S. Nasvytytė-Valiukienė prisimena:

Daugelis jau žinojome, kad turime trauktis iš Lietuvos. Tą dieną, likus valandai iki spektaklio, man paskambino iš teatro ir pakvietė dainuoti – buvau Valensjė vaidmens, kurį pagrindinėje sudėtyje dainavo S. Kudokienė, dublerė. Pagalvojau, koks baisus laikas, bet, ačiū Dievui, ateisiu į spektaklį, nes žinau, kad tai jau paskutinis kartas. Neįtikėtina, tokiu baisiu laiku teatras buvo pilnutėlis! Spektaklis praėjo labai gerai, įsiminė tai, kad publika buvo daug šiltesnė, karščiau plojo nei paprastai. Pabaigoje mums sustojus scenoje, sustojo ir publika. Visi verkėme. Žinojome, kokie baisūs kataklizmai ateina, kokia nežinia laukia ir tų, kurie lieka, ir tų, kurie pasitraukia. Pagaliau uždanga nusileido, tačiau užkulisyje ši visus apėmusi būsena tęsėsi. Tokių ovacijų kaip tuomet niekada nebuvau patyrusi – juk tai buvo grynas atsisveikinimas.

(V. Markeliūnienė. Kauno operetės trupės veikla karo metais. Lietuvos muzikologija, 2006 m.)

 

Žosefa – S. Nasvytytė ir Morales – V. Žmuidzinas Š. Lekoko operetėje „Širdis ir ranka“. Kauno didysis teatras, 1944 m. Kauno miesto muziejaus fondai

 

 

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link