Pavadinimus Artimieji, Viduriniai ir Tolimieji Rytai, be abejo, sugalvojo tie, kurie save laikė gyvenančiais Pasaulio centre. XIX–XX a. Artimiesiems Rytams buvo priskiriama Osmanų imperija, Vakarų ir Pietvakarių Azija, Afrikos šiaurės rytų, Balkanų pusiasalio šalys, vėliau – Vakarų Azijos arealas ir Egiptas. Tolimieji Rytai – Mongolija, Kinija, Japonija, Šiaurės ir Pietų Korėja ir Rusijos Tolimieji Rytai į Rytus nuo Sibiro. Didelė, gausi išteklių pasaulio dalis, kupina sudėtingų istorijų, unikalių tradicijų, kultūrų ir religijų.
Mene romantizuoti, mistifikuoti, o realybėje dažnai išnaudoti kaip išteklių gausus kraštas, dažnai asimiliuoti ir niveliuoti, dabar Rytai yra kiekvieno mūsų socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis, nesvarbu, ar kalbėtume apie politines naujienas, vis dar okupuotą Tibetą, ar naujausias Rytų autorių knygas ir keliones.
Scena iš G. Kančelio komiškos operos „Piršlės išdaigos“. Pirklys Mikičius Kotriancas – Jonas Janulevičius, Kotė – Eduardas Gutauskas. Kaunas, 1982 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Tikriausiai nereikia priminti, kad sovietmečiu pasaulis atrodė… siauresnis. „Tinkamos“ kelionių kryptys buvo „broliškos“ respublikos ir sovietinio bloko šalys. Taip pat leista skaityti tik šių šalių literatūra, dažniausiai versta iš rusų kalbos, cenzūruota ir kupiūruota, rodanti tik „teisingas“, sovietines vertybes. Tas pats pasakytina apie kino bei animacinius filmus ir teatrą. Ar jau pagalvojote apie 1967 m. L. Gaidajaus sukurtą filmą „Kaukazo belaisvė“, kuriam muziką parašė A. Zacepinas? Tai komedija, kurioje demonstruojama kova už moterų teises, smerkiamas naudojimasis tarnybine padėtimi, blogieji teisiami, gerieji laimi, – taigi viskas, ko reikia, ir dar su rytietiškais prieskoniais.
Įprastai romantizuojami Rytai vakarietiškoje muzikoje atsispindėjo jau kelis šimtmečius, tad nenuostabu, kad ir Kaune, Valstybės teatre, buvo statomi rytietiškos fabulos, bet ne rytiečių autorių kūriniai – operos, baletai ir baleto scenos. Net kelis kartus buvo pastatyta Antono Rubinšteino opera „Demonas“ pagal Michailo Lermontovo poemą, kurios veiksmas vyksta Kaukazo kalnuose. G. Puccinio „Madam Baterflai“ vaizduojama Japonijoje, G. Verdžio „Aida“ – senovės Egipte, o L. Delibes „Lakmė“ – Indijoje. Klasikiniuose baletuose rytietiškų motyvų buvo galima pamatyti viename iš šokių („Kiniškas šokis“ P. Čaikovskio „Spragtuke“) arba vienaveiksmėje scenoje (N. Rimskio-Korsakovo „Orientale“, šokta pirmame Valstybės teatro baletmeisterio Pavelo Petrovo šokio spektaklyje 1925 metais). Valstybės teatre buvo pastatytas M. Balakirevo baletas „Islamėjus“, A. Borodino „Poloviečių šokiai“, N. Rimskio-Korsakovo „Šechrezada“, A. Puškino poemų motyvais sukurti B. Asafjevo baletai „Bachčisarajaus fontanas“ ir „Kaukazo belaisvis“, N. Čerepnino baletas „Piramidės paslaptis“.
Scena iš B. Asafjevo baleto „Bachčisarajaus fontanas“. Kaunas, 1938 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Po 1940 metų situacija pasikeitė – kultūrinis gyvenimas turėjo būti vis labiau sovietinamas. Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui, savo veiklą turėjusiam pradėti B. Aleksandrovo „Vestuvėmis Malinovkoje“, repertuarą „praturtinti“ teko ne tik rusiškais kūriniais, vaizduojančiais naujas, „teisingas“ sovietines vertybes, bet ir pristatyti kitų, tolimesnių Sovietų Sąjungos respublikų kūrinius. XX a. 6–9 dešimtmečiais buvo parodyti įvairūs sovietinių rytų respublikų kompozitorių veikalai. Dalis jų vertinami kaip pirmieji savo žanro pavyzdžiai, dauguma – linksmos meilės istorijos su persirenginėjimais ir apgaulėmis, ekranizuotos kine. Neatsiliko ir šokėjai – baleto vakare 1956 metais šalia Z. Fibicho „Poemos“, J. Pakalnio „Čigoniško šokio“ iš baleto „Sužadėtinė“, L. Delibes baleto „Coppelia“ fragmentų, buvo šoktas A. Parcchaladzės „Gruziniškas adagio“, S. Graužinio „Subatvakaris kolūkyje“, rumunų, tadžikų, čekų, dagestaniečių, vengrų, rusų, moldavų šokiai, kuriems akompanavo akordeonu.
Scena iš V. Dolidzės komiškos operos „Keto ir Kotė“. Keto – Aldona Ragauskaitė. Kaunas, 1952 m. Kauno miesto muziejaus fondai
1952 metais Kauno muzikiniame teatre pastatytos komiškos operos „Keto ir Kotė“ autorius, kartvelas Viktoras Dolidzė (1890–1933), operą sukūrė pagal Avksenty’aus Tsagarelio komediją „Chanuma“. Sukurta 1919 m. ji laikoma pirmąja kartvelų opera. Jos veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje Tbilisio armėnų kvartale. Ta pačia komedija remiasi kartvelų kompozitoriaus Gija Kančelio (1935–2019) opera „Piršlės išdaigos“, Kaune pastatyta 1982 m. Populiari opera tapo populiariu kino filmu, tad kaip nepaminėti, kad G. Kančelio plunksnai priklauso filmų „Mimino“ (1977 m. su Vachtangu Kikabidze) ir antiutopijos „Kin-dza-dza“ (1986) muzika?
Scena iš V. Dolidzės komiškos operos „Keto ir Kotė“. Levanas Palavandišvilis – Gediminas Šmitas. Kaunas, 1952 m. Kauno miesto muziejaus fondai
1955 m. buvo pastatyta azerbaidžaniečio Uzeyiro Hajibeyovo (Uzeyir bey Abdulhuseyn oghlu Hajibeyli, 1885–1948), laikomo pirmuoju islamiškojo pasaulio operų kompozitoriumi, komiška opera „Aršin Man Alan“ (premjera – 1913 m.). Gimtajame kompozitoriaus mieste Šušoje, Kalnų Karabache, XIX a. pab. vykstančios operos libretą parašė pats kompozitorius. Operos centre – jaunuoliai, nesutinkantys tuoktis vienas kito nematę ir nepamilę. Persirenginėjimo ir komiškų apgaulių kupina opera baigiasi net ketveriomis vestuvėmis. Opera buvo ekranizuota kelis kartus, pirmąkart – dar nebyliame kine 1916 m.
Scena iš U. Hajibeyovo komiškos operos „Aršin Man Alan“. Rostislavas Andrejevas – Askeras, Marijona Žilionytė – Giulčiochra. Kaunas, 1955 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Keli iš šių pastatymų kiek kitokie, o jų temos – šiuolaikiškesnės. Azerbaidžano kompozitoriaus ir politiko Raufo Soltano oghlu Hajiyevo (1922–1995) muzikinėje komedijoje „Mano kaimynas Romeo“ (1961 m. Kaune) kalbama apie to meto kaimynų konfliktus ir meilę. Armėnų kompozitoriaus ir šachmatininko Aleksandro Doluchaniano (1910–1968) miuziklo „Grožio konkursas“ (1969 m. Kaune) veiksmas vyksta XX a. 7 deš. Maskvoje. Jame gvildenamos grožio, meilės ir moralumo dilemos. Miuziklo „Mano pamišėlis brolis“ (1987 m. Kaune) autorius – kartvelų kompozitorius Gogi Cabadzė (1924–1986), daugiausia rašęs estradinę muziką. Miuziklo vieta ir laikas – pietų Rusijos provincijos dvaras 1920 metais, numanomo atominio sprogimo išvakarėse. Paspaudęs sprogdinimo mygtuką miuziklo veikėjas planuoja išskristi iš žemės.
Tačiau viena yra smagi meilės istorija, turinti atitinkamą kultūrinį kontekstą ir vaizduojanti to meto, nors ir fantastines, realijas, kita – pompastiškai aukštinama sovietų sistema.
Scena G. Cabadzės miuziklo „Mano pamišėlis brolis“. Kaunas, 1987 m. Kauno miesto muziejaus fondai
XX a. 5 deš. Valstybės teatre (tuomet – Kauno valstybiniame dramos, operos ir baleto, Didžiajame, Lietuvos TSR valstybiniame operos ir baleto teatre) buvo pastatytas R. Gliero baletas „Raudonoji aguona“ (1940 m.) ir garsioji V. Muradelio opera „Didžioji draugystė“ (1947 m.).
Pirmuoju sovietiniu baletu sovietinėmis temomis laikomą „Raudonąją aguoną“ 1940 metų lapkričio šventėms pastatė Bronius Kelbauskas. Pats jis šoko klastingąjį Li Šen Fu. Marija Juozaipaitytė atliko Tao Choa, Raudonosios aguonos vaidmenį. Vokiečių ir lenkų kilmės rusų ir sovietų kompozitoriaus Reinholdo Glière (1875–1956) plunksnai dar priklauso operos „Šachsenem“, kartu su T. Sadikovu sukurtos „Giulsara“ ir „Leili ir Medžun“, „Heroiškas buriatų-mongolų tarybinės respublikos maršas“ ir daugybė itin specifinių kūrinių konkrečiomis temomis: maršai „Kominterno šventei“, „Raudonosios armijos maršas“, „Raudonajai armijai 25“, uvertiūra „Tautų draugystė“, kantata „Šlovė Sovietinei Armijai“. Opera „Šachsenem“ jis sukūrė Azerbaidžiano TSR Liaudies švietimo komisariato kvietimu, „Giulsara“ ir „Leili ir Medžun“ – ruošiantis minėti uzbekų meno dekadą studijuodamas uzbekų folklorą, o „Tautų draugystėje“ panaudojo rusų, ukrainiečių, azerbaidžaniečių ir uzbekų melodijas.
Balete „Raudonoji aguona“ teigiami yra tik sovietų jūreiviai, raudonieji kinų partizanai pasirodo pačioje pabaigoje. Visi kiti herojai yra neigiami – Europos „buržuazinių blogybių“ prisigaudęs sužadėtinis Li, nešikų prižiūrėtojas tėvas, uosto valdytojas anglas ir dvejojanti, kenčianti šokėja Tao. Baleto siužete sovietiniai jūreiviai yra užjaučiantys, padedantys, linksmi, tačiau jų kapitoną nuolat bando nužudyti. Kuriamas ryškus kontrastas tarp sunkiai dirbančių uosto nešikų ir europietiškus šokius šokančių restorano lankytojų, smurtaujančio sužadėtinio ir užstojančio kapitono, opiumo rūkyklos ir nekaltų šokių uoste. Balete daugybė įvairiausių šokių – nuo senovinių rytietiškų, tuometinių vakarietiškų iki sovietų jūreivių šokio „Obuolėlis“. Baleto pabaigoje teigiami sovietų jūreiviai išplaukia, Tao nužudoma klastingojo Li ir, skambant Pierre’o De Geyter’o „Internacionalo“ garsams, ginkluoti partizanai stovi su būriu vaikų, mosuojančių gėlėmis.
Marija Juozapaitytė – Tao Choa R. Glière balete „Raudonoji aguona“. Kaunas, 1940 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Įdomu tai, kad vėliau, 1949 m., Lietuvos teatrui atnaujinant šį anksčiau gausiai lankytą spektaklį, paaiškėjo, kad reikia daug ką keisti: Sovietų Sąjungos ir Kinijos santykiai pasikeitė, paaiškėjo, jog aguonos nėra nekaltos gėlės – iš jų gaminamas šalyje draudžiamas opijus. Beje, šis itin specifinio turinio baletas nebuvo visiškai pamirštas – pagal jį sukurtas filmas. 2010 baletas pastatytas Krasnojarske ir… Romoje. Tiek patį filmą, tiek ištraukas iš pastatymų galima rasti internete.
O štai armėnų šeimoje Sakartvele gimusio Vano Muradelio (1908–1970) opera „Didžioji draugystė“ įėjo į muzikos istoriją kaip kūrinys, paveikęs daugelio gyvenimą. Kaip prisimena dirigentas Algimantas Kalinauskas, statęs šią operą, 1947 metais Sovietų Sąjungoje minint Spalio revoliucijos trisdešimtmetį ir teatre šią datą reikėjo „pasitikti“ atitinkamu spektakliu. Lietuviško veikalo nebuvo, o I. Dzeržinskio muzikiniu atžvilgiu neįdomios operos „Tykusis Donas“ atnaujinti nematyta reikalo. Dirigentui Meno reikalų valdybos viršininkas J. Banaitis įteikė tris jau atrinktus kaip įdomiausius veikalus: Mariano Kovalio „Sevastopoliečiai“, Vladimiro Enkės „Liubov Jarovaja“ ir Vano Muradelio „Ypatingasis komisaras“. Pirmosios dvi operos buvo atmestos kaip pilkokos ir savo siužetu tolimos Lietuvai, o V. Muradelio opera, anot Kalinausko, buvo kur kas įdomesnė, turinti ryškų nacionalinį charakterį. Paaiškėjo, kad tą pačią operą revoliucijos minėjimui pasirinko ir Maskvos teatras. Dirigento prisiminimuose „Ataidai“ (LMTA, 2010) aprašoma, kaip, diktuojant Maskvai, šios operos siužetas ir muzika buvo „tarybinama ir aktualinama“, keičiamas jos pavadinimas (nuo „Ypatingojo komisaro“ iki „Tautų draugystės“), negailėta lėšų jos pastatymui. Vilnius šį spektaklį per Spalio šventes pamatė šešis kartus, o kol susiruošė parodyti Kaune, paaiškėjo, kad to daryti jau ir nereikėtų.
1948 metų visasąjunginės Komunistų partijos centro komiteto nutarime ši opera buvo įvardyta kaip „ydingas tiek muzikiniu, tiek ir siužetiniu požiūriu antimeninis kūrinys“, jos muzika – skurdi, disonansiška, arijos neįsimenamos, kompozitorius nepasinaudojo liaudies melodijomis, maža to, klaidingai nurodė su rusais konfliktavusias Kaukazo tautas, bet svarbiausia – „paniekino geriausias klasikinės operos tradicijas ir patyrimą apskritai, ypatingai rusų klasikinės operos, pasižyminčios vidiniu turiningumu, melodijų turtingumu ir diapazono platumu, liaudiškumu, dailia, aiškia muzikine forma, padariusia rusų operą geriausia opera pasaulyje, mylimu ir prieinamu platiesiems liaudies sluoksniams muzikos žanru.“ Išvada – opera buvo nesėkminga, nes V. Muradelis „stojo“ į „pražūtingą tarybiniam kompozitoriui formalistinį kelią“. Formalizmu buvo apkaltinti ir nukentėjo D. Šostakovičius, S. Prokofjevas, A. Chačiaturianas, V. Šebalinas, G. Popovas, N. Miaskovskis, Lietuvoje – Juozas Gruodis, jo mokiniai ir kiti.
Dabartiniais interneto ir skaitmeninio pasaulio laikais akivaizdu, kokią įtaką turi medijos ir kaip nesunkiai gali būti iškreipiamas realybės suvokimas. Istoriją mokomės, kad jos nekartotume, nes matome, kaip seniai atidirbta sovietinė įvaizdžio formavimo „mokykla“ visu pajėgumu veikia dabar. Neįtikėtina, bet daugumą paminėtų veikalų ne tik galime peržiūrėti internete, – jie statomi ir dabar. Prieš leisdamiesi užliūliuojami gerai parašytos muzikos melodijoms ir ritmams turėtume patikrinti autoriaus pažiūras, muzikos sukūrimo aplinkybes ir iš kokios šalies atvežtais rytietiškais prieskoniais mėgaujamės.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
