Kodėl Peterburgo armonika?
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius turi sukaupęs puikią armonikų kolekciją, kuri eksponuojama muziejaus erdvėse. Iš šių instrumentų savo grožiu išsiskiria Peterburgo armonika. Arba, kaip pasakytų aukštaičiai muzikantai, – „Peterburgska“ armonika.
Greičiausiai nesuklysime sakydami, kad daugeliui miestiečių žodis „armonika“ siejasi su tarybiniais metais masiškai gamintu instrumentu, kuris muzikantų vadinamas „chromka“. O juk armonikos tipo muzikos instrumentų grupei priskiriama ir mažytė lūpinė armonikėlė, ir dešimtį ar daugiau skirtingų registrų turintis koncertinis akordeonas, ir į vargonus labiau panaši fisharmonija. Visus juos vienija garso išgavimo principas, kai per tam tikras ertmes pučiamas oras virpina garso kanaluose įtaisytus metalo liežuvėlius. Kita vertus, net vieno tipo instrumentai, pagaminti skirtingose šalyse, pasižymėdavo tam tikrais konstrukciniais ar išvaizdos ypatumais. Todėl jiems prigydavo saviti pavadinimai – vokiška armonika, Vienos armonika, Peterburgo armonika.
Ir lūpinės, ir rankinės armonikos gimtinė – Vokietija. Pradžioje tai buvo net ne muzikos instrumentas, o tam tikrą vieno tono garsą padedantis išgauti prietaisas.
Jį, norėdamas palengvinti vargonų vamzdžių derinimo darbus, sukūrė F. Bušmanas. 1921 metais jis pagamino mūsų dienų lūpinės armonikėlės prototipą, o 1923 metais sugalvojo prie šio instrumento pritaisyti dumples. Aukštyn pakeltos dumplės nuo svorio slinkdavo žemyn, išstumdamos orą į garso kanalą. Tai leido meistrui atlaisvinti rankas darbo metu. Kaip muzikos instrumentas rankinė armonika (beje, pavadinta akordeonu) užpatentuota tik 1829 metais.
Tyrėjai spėja, kad į Lietuvą armonika atkeliavo XIX šimtmečio viduryje, taigi prabėgus vos keliems dešimtmečiams nuo instrumento išradimo. Prie spartaus armonikos paplitimo prisidėjo tiek geografinis Vokietijos artumas, tiek ir paties muzikos instrumento funkcionalumas. Natūralu, kad ankstyvuoju laikotarpiu beveik visoje Lietuvoje išpopuliarėjo vienaeilės vokiškos armonikos (su viena eile garsą išgaunančių mygtukų). Vėliau jas pakeitė artimos konstrukcijos dvieilės ar trieilės Vienos armonikos.
Carinėje Rusijoje pramonės įmonės pirmiausia kūrėsi abiejose sostinėse – Peterburge ir Maskvoje bei centrinėse gubernijose, pavyzdžiui, Tuloje. Čia buvo įkurti ir muzikos instrumentų fabrikai, kurių produkcija pasklido po visą šalį, kartu plito ir instrumentų pavadinimai. Peterburgo tipo armonikos ypač išpopuliarėjo Rytų Aukštaitijoje. Tyrėjai spėja, kad taip atsitiko dėl to, kad Peterburgo fabrikuose dirbo nemažai iš Aukštaitijos kilusių meistrų. Esą grįžę į Lietuvą jie ne tik parsivežė fabrikinės gamybos armonikų, bet ir toliau gamino šio tipo muzikos instrumentus. Ir iš tiesų muziejaus kolekcijoje yra nemažai vietos meistrų pagamintų Peterburgo armonikų.
Peterburgo armoniką su Vienos tipo armonika labiausiai sieja garso išgavimo tipas, kai traukiant ir sustumiant dumples išgaunami skirtingo skambesio garsai, tai yra abi jos yra diatoninės. O skiriasi tuo, kad Peterburgo tipo armonikose, taip pat kaip ir vokiškose, dešinioji ir kairioji klaviatūros išdėstytos atskirose lentelėse. O štai Vienos armonikose bosinių akordų mygtukai įtaisyti armonikos korpuse.
Vis dėlto labiausiai Peterburgo armonikos nuo kitų giminaičių skiriasi savo puošnia išvaizda. Kai kurios jų – tikri meno kūriniai. Nesvarbu, ar pagamintos fabrike, ar sukurtos vietinių meistrų, Peterburgo armonikos pasižymi bendrais formų ir puošybos bruožais. Jų klavišai dažniausiai padengti kaulu. Klaviatūros ir armonikos korpuso kampai būdingai nusklembti, puošti metaliniais arba perlamutriniais drugelio ar lyros pavidalo ornamentais. Įmantrių formų dažniausiai yra ir dumples laikantys kabliukai. Dailūs ornamentai neretai puošia klaviatūros pakraščius. Visa ši puošyba sukuria estetiškai patrauklų ir prabangų muzikos instrumentą. O pridėjus dar ir sodrų malonaus tembro skambesį, darosi nenuostabu, kad Peterburgo armonikos buvo labai mėgstamos ir vertinamos.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkas dr. Arūnas Vaicekauskas
