Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija bei Lietuvos vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija kviečia visus dalyvauti lapkričio 7–13 d. vyksiančioje 12-oje gastronomijos savaitėje. Šis renginys skirtas paskatinti jo dalyvius atskleisti savo meistrystę, dėl kurios būtų verta klientams keliauti tiek į didžiųjų miestų restoranus, tiek į kitus šalies miestus, miestelius ir ten susipažinti su Lietuvos kulinariniu paveldu. Atliepdamas gastronomijos savaitės renginius, Kauno miesto muziejus nori pristatyti šiemet gautą labai įdomų ir aktualų eksponatą – „Pienocentro“ 1935 m. kainoraštį.
Bendrovė „Pienocentras“ buvo įkurta dar 1926 m. ir iškart tapo didžiausia pieno perdirbimo bendrovių sąjunga tarpukario Lietuvoje, kuri rūpinosi pieno produktų surinkimu, gamyba ir eksportu. Taip pat „Pienocentras“ visoje Lietuvoje pristeigė krautuvių ir užkandinių. Pastarosiose buvo galima atsigerti pieno, grietinėlės, kavos, kefyro ir kt. Taip pat buvo siūloma suvalgyti rūgpienio su bulvėmis, įvairių pieniškų patiekalų ir užkandžių. Tais laikais valgyklos ir užkandinės buvo labai svarbios viešojo maitinimo įstaigos, jose valgydavo daugelis Kauno miesto gyventojų. „Pienocentro“ užkandinės buvo pačios populiariausios, nes čia geromis kainomis galėjai sveikai ir skaniai pavalgyti. Šios užkandinės maitino Kauno studentus, darbininkus, valdininkus, moksleivius, vargšus ir mažiau pasiturinčius žmones bei miesto svečius. Labiausiai lankytojų buvo mėgstama pačiuose „Pienocentro“ administraciniuose rūmuose įsikūrusi valgykla.
Pienocentro rūmai Laisvės alėjoje. Kaunas. XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
Šių rūmų architektas – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Statyba prasidėjo 1931 m. ir užtruko vos metus, tačiau baigiamieji darbai užsitęsė iki pat 1934 m. Naujojo pastato pirmame ir antrame aukštuose veikė prestižinė Juozo Muralio kirpykla. Jos paslaugomis naudojosi turtingi kauniečiai ir svarbiausi valstybės asmenys bei jų žmonos. Antrame ir trečiame aukšte buvo „Pienocentro“ administracinės patalpos, viršutiniuose aukštuose – prabangūs butai.
Pienocentro rūmai Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės kampe. Kaunas. XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
Pirmame aukšte įsikūrė bendrovei priklausanti krautuvė, jau minėta valgykla ir užkandinė, vadinta „Pienocentro darželiu”, nes buvo įrengta gryname ore. Leonas Mitkiewiczius, pirmasis ir vienintelis Lenkijos karo atašė Lietuvoje, 1939 m. taikliai pastebėjo, jog „Pienocentro“ maitinimo įstaigų populiarumo priežastis yra mažos kainos. Tačiau su tuo sutikti negali mūsų jau minėto eksponato autorius. 1935 m. „Pienocentro“ kainoraštyje nežinomas asmuo surašė savo pastabas kaip tik apie per dideles maisto kainas: „Neerzinkite lankytojų! Keiskit kainas!!!” Žinoma, valgiaraštyje atsispindi tik asmeninė žmogaus nuomonė. Autorius išbraukė, jo manymu, netinkamas kainas ir surašė mažesnes. Akivaizdžiai per brangus jam pasirodė pieno šampanas, kurio kaina buvo 15 centų. Autoriaus siūlymu, jį reikėtų pardavinėti vos už 5 centus. Tą patį galima pasakyti apie keptas bulves, kurios kainavo 30 centų, siūlyta pardavinėti už 15 centų. Autorius išbraukė ir patiekalus, kurių valgiaraštyje turėtų nelikti. Tai kepta žuvis, barščiai, kepti varškėčiai. Vietoj jų pasiūlyti kiti, kuriais būtų galima papildyti valgiaraštį: bulvės su sviestu ir daržovių sriuba.
Taigi drąsiai galima teigti – kad ir kokie bus laikai, kainos klientams visada bus per didelės. Pabaigai viename tarpukario laikraštyje spausdintas maisto kainų palyginimas.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkė Lina Mikalkėnaitė
